(Ne)pastovumas
Paskutinį kartą rašiau apie sustojimą prie ežero, kur dar svarstėm, ar pasiliksim visai dienai. Tai pasilikom visai dienai. Neturim jokio ryšio, tad mėgaujamės vaizdu, vandeniu, karšta kava. Arnas pradeda gerti Nimesil, jo turėtų užtekti trims dienoms. Labai tikimės, kad tokio kurso pakaks kojos skausmams išgydyti.
Dienai einant į pabaigą, esu dar labiau sužavėta ramiu vakaru ir net pati negaliu patikėti, bet pasiūlau Arnui cowboy camping (miegoti lauke be palapinės). Matau nuostabą Arno akyse, jis dar kelis kartus perklausia manęs, ar tikrai, ir jau už kelių minučių miego guolis po atviru dangumi paruoštas. Aplink veidą skraido daug mažų musyčių, vis galvoju kiek jų per naktį teks suvalgyti. Ir tada palei galvas pralaviruoja šikšnosparnis. Panašu, kad su musėmis bus susitvarkyta.
Skausmo reikalai gerėja, kilometrus sukam visai lengvai, tik va būsiu su tais ežerais prisišnekėjusi. Staiga ne tik jie dingo, bet ir bet koks vanduo dingo iš kelio. Tenka pasikliauti trail angel gerumu, nes 100 km atkarpoje tik jų paliktas vanduo gelbėja nuo troškulio. Ir toks vienas ežeriukas papuola į mūsų akiratį, iki jo einam papildomai į šoną, bet maudynės jame buvo tokios šiaip sau. Pėdos smenga iki čiurnų į dumblą, o aš labai nemėgstu to jausmo, kai tarp kojos pirštų trykšta smėlio košė. Mūsų sekanti stotelė bus Crater Lake, ten nors ir miegosim stovyklavietėje savo palapinėje, bet bent jau laukia ir karšto vandens dušas.
Dar kelios dienos ir mes jau prie Crater Lake. Va čia tai kažkas žodžiais neapsakomo. Žiūriu į tą ežerą ir negaliu atsigrožėti. Praėjusį kartą prie jo priėjome vakare, tad jis mums nepadarė tokio įspūdžio. Bet šį kartą, tai eina sau.Tokio mėlynumo dar niekur nemačiau. Gali žmogui nepatikti mėlyna spalva, bet čia jau yra kitas lygis. Trail'as ėjo 6 km šalia ežero krašto, tai buvo patys ilgiausi 6 km, nes vis turėjome sustoti ir dar pasigrožėti juo. O dar jo atsiradimo istorija kažkokia kosminė. Informacinėje lentelėje buvo prirašyta visokių įmantrių žodžių, bet jei trumpai, tai aš taip viską supratau: buvo 4 km aukščio kalnas/ugnikalnis; tada jis išsiveržė ir jam nunešė 2 km aukščio kepurę; paliko 1 km gylio duobę; ant dugno išdygo dar du mini ugnikalniai, kurie vis dar yra aktyvūs (tik vienas jų po vandeniu); tada į tą duobę prilijo ir prisnigo tiek, kad jis yra giliausias JAV ežeras. Giliausia vieta net 600 metrų. Neįteka ir neišteka joks upelis ar upė. Stovim ant ežero krašto, jo forma gražus ovalas. Arnas manęs klausia: kaip manai, koks jo plotis? Aš matau jo abu krantus, tai spėju, kad kokie max 2 kilometrai, tai prašoviau žiauriai - plotis 10 kilometrų! Aš net nesuprantu, kaip tiek galiu matyti. Žodžiu, amazing!!!
Kai jau pavyksta atplėšti akis nuo mėlynumo, tranzuojam iki stovyklavietės. Už kelių minučių viduryje kelio sustoja tokia nurauta moterytė. Sako pavešiu, bet vienam jūsų teks sėdėti gale su šunimis. Tai man čia tikras shotgun, nors aš ir sėdžiu ant galinės sėdynės. Išniurkau šunis, ir mes jau tik kelios minutės nuo karšto dušo. Nebūtume mes savo švaruolių vardo užsitarnavę, jei dar į dušą ir keletos rūbų nebūtume nusinešę išsiskalbti. Tai abu tokie kvepiantys su šlapiais šortais šlepsim į kavinukę pavalgyti, o desertui ledų. Einu pirkti aš, nes kiti hiker'iai minėjo, kad merginoms visada daugiau įdeda :D Porcija galinga, sugebu apsitaškyti striukę ir tapkes, bet labai skanu. Prieš miegą dar moteris sustabdo mane ir paduoda riešutų sviesto, džemo ir batono. Laukia galingi pusryčiai.
Ryte pakuojamės iš lėto, aš pritepu sumuštinių ir išsinešimui, reikia lėkti, Oregono liko jau visai nedaug. Aš dar tik praleidau tai, kad Arno koją išgydėm, bet dar prieš Crater Lake jam atsirado pūslės ant abiejų kulnų. Skamba kaip nerimta problema, bet pūslės ant kulnų mane du kartus paguldė į lovą 5 dienoms. Tai aš nerimauju, kaip čia Arnui seksis eiti, bet jis nelabai kreipia dėmesio į pūsles ir mano nerimą.
Ko tais pradėjom eiti lėčiau, nei planuota. Arnas vis atsilieka nuo manęs. Siūlau jam eiti į priekį, bet jis atsisako. Ir aš tada pamatau, ko labai nenorėjau pamatyti. Arnas kažkaip keistai deda kojas. Tos nelemtos pūslės! Siūlau Arnui dar apsisukti, grįžti atgal į stovyklavietę ir nuo ten tranzuoti į miestą pailsėti. Bet apsisukti ir grįžti atgal skamba kaip nesuvokiamas dalykas ir Arnas klibinkščiuoja toliau. Ir taip nieko nesakydamas ir tyliai kentėdamas kreivomis pėdomis jis nužygiuoja dar 60 km. Kreivas ėjimas įskaudina čiurnas ir tada priimam sprendimą. Artimiausiame kelyje Arnas tranzuos į miestą poilsiui, o aš likusius 90 km iki sekančio kelio į miestą eisiu viena. Ir tada vėl keliausime kartu. Matau, kad Arnas susierzinęs ir nerimauja - nenori manęs palikti vienos ir nenori praleisti atkarpos, bet negalime leisti, kad kojų situacija dar pablogėtų. Tad vidury dienos Arnas lieka tranzuoti ant kelio, o aš jam pamojavusi judu toliau.
Iš Arno pasiėmiau laikrodį, kad nereiktų dažnai žiūrėti į telefoną. Jau jaučiuosi paėjusi kurį laiką, pažiūriu - 7 minutės praėjo. Antrą kartą užmetu akį - dar 10 minučių praėjo. Nu jei taip laikas lėtai slinks, tai ilgai ir nuobodžiai man čia vienai eisis. Beje tik perėjusi kelią papuolu į visai kitą pasaulį - atvirus lava laukus be šešėlio. Tai susitariu su savimi, kad kol lava nesibaigs nežiūrėsiu į laikrodį ir nedarysiu sustojimo. Toks jausmas, kad grįžau į dykumą, kur ir pradėjom. Po pirmo prakaito lašelio ant nosies ir 7 km darau sustojimą, pavalgau. Lava mane kankino viso 12 km. Ir tada atgal į mišką. Randu milžiniškus kankorėžius. Į galvą šauna mintis, kad reikia man jų trijų ir gausis labai graži foto. Paimu du, ieškau dar vieno. Eina sau, visa ranka sakais aplipo, foto gaunasi šūdina. Kaip dabar tą ranką nusivalyti? Šlapios servetėlės nepadeda, ištepu telefoną ir kuprinę. Dar bandau pasidaryti selfie, ir suprantu, kad čia turiu 0 gebėjimų. Dar dvi dienas su tais sakais ėjau.
Vandens čia vis dar labai mažai, tai sekantis sustojimas suplanuotas prie mažos medinės trobelės, kur lauke įrengta vandens pompa. Tik atėjus pamatau, kad prie pompos paliktas didelis geltonas kibiras. Ir tą pačią sekundę mintis tą dieną eiti dar papildomus 5 km išgaruoja, nes galimybė nueiti miegoti švariomis kojomis paima viršų. Oj kaip aš tam kibire gerai išsitiurškiau! Aplink vaikšto bent keturios stirnos, nelabai kreipia į mane dėmesio. Užsuku į trobelę, gal ten bus galima miegoti. Pelės šėlsta taip, kaip dar nesu girdėjusi, tad geriau pasirenku lauką su stirnomis, nei nerimą, kad pelės plaukus nugrauš.
Pirma miego naktis praėjo visai neblogai, ryte besipakuojant daiktus mane vis stebėjo didžiulis apuokas, ir jau visai prašvitus pajudu. Susiplanavau eiti daugiau nei 40 km, nes reikia atgriebti tuos 5 km, kurie liko iš praėjusios dienos. Arnui išsiunčiu per satelitą žinutę, kad viskas OK. Beje, tėvams nieko nesakėm apie mano vienos ėjimą, kad tik mamos ramiau miegotų, tai pasakysim tada, kai jau ir aš būsiu mieste. Einu pasikūrusi, muzikytė galvoje sukasi ir net nepastebiu, kaip pamečiau puodelį. Velnias, dabar reikės viską iš rindeliuko valgyti. Sutinku galybę stirnų ir pirmą kartą laukinių kalakutų būrelius. Įvaldžiau vandens butelio išsiėmimą iš kuprinės šoninės kišenės, tai geriu net nesustojusi. Gamta keičiasi kas kelis kilometrus. Jaučiu kaip Kalifornija alsuoja į veidą. Miškus keičia nugeltusios pievos, vėl laksto driežai. Iki Kalifornijos sienos jau mažiau nei 100 km. Antra naktis laukia ant kalno pievose. Nubundu ryte, žvaigždės dar ryškios danguje, mėnulis šviečia tiek, kad nereikia jungti lempos. Kažkas krebžda krūmuose. Nuraminu save atmetimo logika. Jei ten būtų meška, tai ji tikrai krebždėtų garsiau. Pumos (mountain lion) aš net negirdėčiau, nes ji sėlinimo čempionė, tai belieka tik stirnos, voverės ir burundukai. O tų, tai aš nebijau :D
Įsijungiu programėlę ir pradedu skaityti komentarus, ar vanduo vis dar teka prie vandens lašelių ikonų. Prie vienos tokios ikonos prieš tris savaites paliktas komentaras apie du pumos jauniklius. Kiek neramu, nes nieko nežinau apie pumų gyvenseną, ar jos lieka toje pačioje vietoje, ar migruoja. O jei yra jaunikliai, tai bus ir mama puma. Sukuriu savo apsaugos planą: švilpuką pasikabinu lengvai pasiekamoje vietoje, į šortų kišenę įsidedu peilį, o kai jau būsiu netoli tos vietos įsijungiu garsiai muziką, kad visi aplink girdėtų mane ateinant. Pasirodo, aš telefone turiu nemažai dainų, kurios buvo skirtos uošvio gimtadieniui prieš 5 metus. Tai dainų repertuaras toks įdomesnis, bet Scorpions ir Smokie net ir geltonų pievų kalnams prideda romantikos.
Žingsniuoju sparčiai, šiandienai bus tik 27 km ir tada kelias tranzavimui į miestą. Ir netikėtai muziką galvoje pakeičia absoliučiai neįtikėtinas scenarijus. Pradedu įsivaizduoti, kaip sutinku aš tą mamą pumą su jaunikliais. Man su ja tenka kovoti ir kovą laimiu aš. 0% realybės ir 100% supergalių. Nieko nepadarysi, fantazija laki. Ir tada pradedu verkti. Juk mano vaizduotėje jaunikliai liko be mamos. Ašaros rieda kaip pupos, vos kelią matau. Bet fantazija juda toliau su kiekvienu žingsniu. Dabar aš jau vietinėms TV žinioms verkdama pasakoju, kaip mane puolė, kaip aš gyniausi ir kaip nenorėjau žudyti pumos. Tai taip prablioviau gal 10 minučių. Gerai, kad nesutikau kitų hiker'ių ir pumos :D
Muzika telefone vis dar skamba, kai užlipus ant kalno horizonte pasimato kiti kalnai. Uždainuoju garsiai kartu su Scorpions "Ruby Tuesday". Ir suprantu: man dar negana, noriu dar kalnų. Jaučiuosi tokia nesustabdoma, supermoteris. Ir pasileidžiu kalnu žemyn.
Po 10 km pasiekiu kelią. Stovi keletas automobilių, moterytė vaikšto su telefonu. Aš kiek palūkuriuoju, atsigeriu vandens. Gal ji galėtų būti mano pavežėja į miestą? Gal reiktų apsimesti, kad labai pavargusi esu? Ir po minutės ji mane pakalbina! Tai buvo greičiausias mano hitch'as į miestą. Net nykščio nespėjau pakelti. Mano vienos kelionė baigėsi.
Mieste susitinku su Arnu. Jis jau dvi dienas pabuvęs mieste, tai toks ramesnis, o aš išbadėjusi. Užsukam į paštą, tada į parduotuvę, turiu čia ir dabar patenkinti visus maisto norus: vaisiai, bandelės, karšta mėsa ir salotos. Tik spėjam pavalgyti ir pradeda lyti. Tobulas planavimas! Tik kad lyja ilgiau nei galvojau. O kalnų viršūnėse lietų pakeitė sniegas. Net ir Crater Lake pasidengė sniegu. Mieste prabūnam dar keturias dienas, nors aš jau spirgėjau išeiti anksčiau. Bet gerai, kad pasilikom, nes grįžus į kelią visas miškas vis dar šlapias, pilna balų. Bet užtat kelias nedulka bent kelias dienas. Švarios kojos, jėga! Arnas kupinas jėgų veržiasi į priekį, o man kelią pradeda skaudėti. Tikiuosi pasieksim kelionės tikslą visai nesubyrėję :D Pradedu gerti vaistus nuo skausmo, užsiklijuoju tape'ą, taip kaip moku. Gal kiek padės. Iki Šiaurinės Kalifornijos sienos liko kiek daugiau nei 40 km. Tas nelemtas lietus su mumis flirtuoja dar kelias dienas. Truputį palynoja, mes išsitraukiam lietaus apdangalus, apsirengiam ir tada lyti nustoja. Ir labai šalta. Naktimis jau pasirodo pirmos šalnos. Ryte tik +3, tad iš miegmaišio išlįsti nelabai norisi, nors kai šalta einasi daug lengviau. O kitą vidurdienį jau +30. Šitos orų permainos tiesiog pašėlusios. Kaip ir stirnos. Jos visai nebijo žmonių. O naktimis slampinėja aplink palapinę. Nors mums labai aišku, ko jos nori iš mūsų. Čia kalnuose joms labai trūksta druskų, tad hiker'ių šlapimas joms puikus druskos šaltinis. Tad stengiamės savo reikalus atlikti kuo toliau nuo miegojimo vietos, nes naktį Arno "bėk iš čia" jų niekaip negąsdina. Net keista, kad per keliasdešimt kilometrų kraštovaizdis taip pasikeičia. Oregono apvalainas kalnų viršūnes pakeitė Kalifornijos statūs lyg spygliukai kalnai. Daugėja uolų, mažėja medžių. Ir dar jų forma tokia keista. Arnas juos vadina raukšlėtais kalnais.
Pakeliui iki sekančio sustojimo Etna miestelyje sutinkam hiker'ius Seeker ir BP, kuriuos paskutinį kartą matėme Pietinėje Kalifornijoje. Jie toliau eina į šiaurę, kai mes peršokom ir einam į pietus. Apsikabinam, pasidalinam įspūdžiais ir toliau patraukiam į skirtingas puses. Naktį prieš miestelį pabundu nuo lietaus lašų ant veido. 3 val. nakties. Prikalbinu Arną užsidėti viršutinį palapinės sluoksnį, nes čia nežinia kaip viskas gali pasibaigti. Išrėpliojam iš palapinės, vėjas pakilęs, tenka su akmenimis įkalti kuoliukus į žemę. Lieka miegoti valanda iki žadintuvo. Blemba, nereikėjo eiti miegoti, nes dabar akių neina atmerkti. Bet bent jau nelijo. Pasiekiam kelią tranzavimui, per valandą pravažiavo tik du automobiliai. Per satelitą parašom žinutę trail angel ir už 20$ susiorganizuojam transportą į Etna miestelį. Čia mūsų laukia amerikietiško dydžio sumuštiniai, šalta Cola, internetas ir tikslas dar vakare grįžti į kelią. Danguje debesys ne patys gražiausi, bet gal nelis. Negaliu patikėti, kad mes jau Kalifornijoje ir liko tik du etapai iš penkių.
Žygiuojam toliau!
Time is now!