Oregonas
Po ilgo poilsio Portlande pajudam link Cascade Locks miestelio, kur Kolumbijos upė skiria Vašingtono ir Oregono valstijas. Arnas bandė mane įkalbėti pasilikti dar vienai dienai mieste, nes gaisrų dūmai niekur nedingo, bet situacija jau geresnė. Tačiau mano pasiūlymas atvykti į Cascade Locks ir čia praleisti naktį palapinėje Arnui tinka, tad pirmą kartą nakvynės vieta dalinamės su dar 10 hiker'ių. Pagal idėją bent pusę jų turėtume sutikti kelyje, nes einam į tą pačią pusę, tačiau tai buvo pirmas ir paskutinis kartas kada juos matėme.
Ryte papusryčiavę, padrąsinam vienas kitą ir pradedam eiti. Oregonas nusiteikęs karingai, tad mums iš karto reikia lipti stačiu kalnu. Ir beveik visa diena bus tik į viršų. Statumas rimtas, karšta, prakaitas bėga upeliais. Manau, kad per pirmas 30 min. išprakaitavau visą prosecco, kurio prisiragavau besiilsėdama Portlande. Su dūmais reikalai visai neblogi, tik toliau horizonte matosi lengvas šydas, nors judame link didžiojo Grasshopper gaisro, kuris niokoja rytinę Mt. Hood kalno papėdę, o mes žygiuojame vakarų puse. Labai neskubam, nes jau už dviejų dienų prieisime slidinėjimo kurortą Timberline Lodge, kurio trasos ir yra ant Mt. Hood. Čia turim atsisiuntę maisto dėžę, kurioje didžiausias džiaugsmas bus Nutella su tortilijomis.
Atvykę į kurortą matom nelabai smagų vaizdą. Mūsų dešinėje Austin gaisras, o kairėje Grasshopper. Žinoma, mes pačių liepsnų nematome, tačiau abiejų dūmai kyla stulpu į viršų. PCT vingiuoja tarp jų per vidurį. Kelias neuždarytas, bet kelios zonos, paskelbtos antro lygio evakuacijai. Man kiek neramu, bet pasiskaičiuojam, kad per dieną turėtume praeiti abu gaisrus.
Mano kūnas vis dar neprisitaikė prie naujos kuprinės, vis skauda klubus ir kelius. Svarstau, ar labiau skauda eiti, ar ilsėtis, kai pvz. reikia atsitūpti ar išlipti iš palapinės. Pagaunu save vis užduodant retorinį klausimą - ar čia malonumas? Klausimą palieku be atsakymo ir pereinu prie kitos mano supratimu problemos - einame per mažai kilometrų per dieną. 30+ km neužtenka, reiktų eiti tiek +, kad arčiau būtume 40 km. Oregonas sąlygynai yra lygesnė valstija, kur tarkime 1500 metrų vertikaliai pakyli per 25 km, vietoje 15 km kaip būdavo Vašingtone ar pietinėje Kalifornijoje. Tai jau sekančios dienos turi naują tikslą - prisukti daugiau kilometrų. Dienos nebėra tokios ilgos, temsta anksti, švinta vėlai, tai daugiau kilometrų galim padaryti tik trumpinant pertraukas. Bet kaip gali trumpinti pertraukas kai eini pro ežerus. Tad šokam į pirmąjį ežerą Oregone. Aš taip noriu maudytis, lekiu pirma ir neapsižiūriu, kad akmenys slidūs. Aš jau ant šiknos, ir po vandeniu. Dar sugebu tą pačią beveik jau išgijusią ranką nusibrozdinti, bet laimės tiek, kad tik juokiuosi iš savo kerėpliškumo. Kitoje ežero pusėje kyla dūmai (Austin gaisras), su jais kyla ir nerimas.
Sekanti naktis ir rytas kiek svaigina, nes dūmai pasklido po mišką. Atrodo, kad eini rūke. Kaip tyčia ateinantys 15 km bus tik į viršų, tai reiškia bus sunkiau kvėpuoti. Pajuntu, kad galvelė pradeda suktis, lengvai mėto į šonus. Nieko nebus - reikia dėtis kaukes. Nors nėra labai patogu, tačiau poveikis teigiamas. Tai tikriausiai pirmas kartas, kai džiaugiausi, kad reikia eiti į viršų, o ne leistis žemyn. Kylant į viršų, mažiau dūmų, nes jie linkę nusėsti daubose. Tik aš naivi buvau, nes tikėjausi, kad perkopę į kitą kalno pusę pabėgsim nuo dūmų. Jie mus taip ir persekiojo dar 7 dienas. Tačiau, mums pasisekė bent tiek, kad patį blogumą spėjom prašokti (jei būtume pasilikę dar vieną naktį Portlande, rašyčiau kitokią istoriją). Pasirodo Austin gaisras visai įsisiautėjo ir paskandino dūmuose kelią tiek, kad vėl nesaugu eiti, hiker'iai praleidžia keliasdešimt kilometrų arba daro sustojimą, kol situacija pagerės.
O mes, taigi, įjungę aukštesnę pavarą, einam po 37-40 km per dieną. Nuėjus 150 km, kūnas apsiprato su kuprine, kaip ir nieko neskauda. Arnas, deja, tuo pasidžiaugti negali. Jo dešinė pėda kaip pradėjo skaudėti prieš kokias 3 savaites, taip ir nepraeina. Skausmas nėra nuolatinis, bet pasikartojantis kiekvieną dieną. Bet jis didvyriškai laikosi ir į kalną kulniuoja pirmas. Tik jam jau nuobodoka darosi, tai vis klausosi podcast'ų. Siūlo ir man paklausyti, bet aš jau trečia diena su ta pačia dainos ištrauka galvoje einu, tai man kaip ir nenuobodu :D Bet jei rimtai, tai nesuprantu, kaip tiek ilgai gali tie patys dešimt žodžių galvoje suktis. Viena laimė, kad bent daina visai nieko. Blogiau buvo, kai dykumoje niūniavau: "Per sniegą nubėgs avelių brydė. Spindės virš eglynų Betliejaus žvaigždė". Net rašant šitus žodžius, pradėjau melodiją niūniuot, tad jei kam dar įstrigo - atsiprašau :)
Tai ir su tokia muzikyte galvoje arba skaičiuote iki 4 (tiesiog skaičiuoju vienas du trys keturi, vienas du ir t.t.) nemažai laiko praleidžiu. Tai lyg to būtų maža - vis daugėja išdegusių miškų. Eini ir aplink tave, kiek tik akys mato, stovi liūdni, nuogi ir pilki medžių kamienai. Vienas jų buvo pavirtęs ant šono, aš jo nemačiau ir tik pyst...oficialu - esu atsitrenkus į pušį. Bet jau taip dėjau su galva, kad net atgal atšokau. Įtariu, kad muzikytė on repeat gali dažniau dabar nutikti :D
Šiaip tai labai faina, kad mes jau trys mėnesiai saulėje gyvename. Nežinau, ar taip įmanoma, bet vitamino D į priekį prikaupsim. Žinoma, eiti saulėje ne visada smagu, kai nėra bent trupučio pavėsio, bet paskutinėmis dienomis, toks visai neblogas balansas gaunasi tarp saulės ir pavėsio. Turim kartais apsiniaukusių dienų, tačiau jos retos. Viena tokia buvo, kai kopėm prie tripirščio Jack'o (Mt. Three Fingered Jack). Dangus niaukstėsi, bet tolumoje dar matėsi giedras dangus. Mes jau kalno viršuje, Jack'as įspūdingas. Raudonos uolos, išmargintos baltais dryžiais, tolumoje žalsvai melsvas ežeriukas, medžių augimo linija likusi mums už nugarų. Sustojam užkąsti, iki numatytos miegojimo vietos tik 11 km. Akies krašteliu lyg ir pamatau žaibą, bet gal tik pasirodė. Jau pakuojamės daiktus ir staiga viskas nušvinta. Nelabai suprantu kaip taip įmanoma, juk dar dienos metas. Ir tada po pusės sekundės danguje kažkas lūžta. Griaustinio garsas toks stiprus, kad man sulinksta keliai, kimbu Arnui į parankę. Tupiu kelias sekundes, laukiu kas bus toliau. Arno akys didelės, jis pirmą kartą girdėjo tokį griaustinio garsą. Mano akys tikriausiai dar didesnės, man ateina suvokimas grėsmės, kai po žaibo iš karto išgirsti griaustinį. Žaibuoja tiesiai virš mūsų. Mes esame kalno viršuje, mintis aiški: vyniojam meškeres iš čia kuo greičiau, kol dar nepradėjo lyti ir netapom žaibolaidžiais. Spėjom nueiti 100 metrų ir dangus prakiuro. Vėjas stiprus, lietaus lašai milžiniški kaip per vasaros liūtį. Lietaus striukes spėjom užsidėti, bet batai ir visa kita permirko per tris minutes. Nespėjom nei foto, nei video padaryti, kišom telefonus ir kitą elektroniką kuo giliau. Kaip tyčia mūsų kelias užsisuka į kalno šiaurinę pusę, iš kurios pučia vėjas. Lyja taip stipriai, kad kelias nelabai matosi. Aš jau pasileidžiu bėgti, Arnas mane šaukia ir mes grįžtam atgal į kalno pietinę pusę ten kaip ir užuovėja gaunasi. Svarstom ką daryti. Gal galim grįžti, kur valgėm ir statytis palapinę, bet ji visa sušlaps, nes tokio stipraus lietaus neatlaikys. Aš siūlau eiti toliau, nes mes šiaip ar taip jau permirkę iki triusiko siūlo ir stiprus lietus dažniausiai ilgai nesitęsia. Tad išvarom vėl į vėją, aš jau net neinu, o bėgu lengva ristele, galva nuleista žemyn, griaustinis siautėja. Arnui kaip tyčia skauda koją, jis klibinkščiuoja iš paskos, bet po 20 min mus jau lydi nebe audra, o lengvas lietus. O kita diena tokia giedra, lyg nieko nebūtų nutikę.
Už 25 km kirsim kelią, kuriame tranzuosim į Bend, ten mūsų laukia dar viena maisto dėžė ir nauji batai. Paskutinius kilometrus einam per lavą, kuri jau kiek įkyriai kutena padus, džiaugiamės, kad dar seni batai, tai nėra taip gaila jų. Pakeliui sutinkam kanadietį, kuris metus laiko kaip kontraktorius kovojo ukrainiečių gretose. Dabar eina PCT, kad surinktų paramą Ukrainai. Jis pagiria lietuvius karius, kuriuos buvo sutikęs, pasidalinam šūkiais "Slava Ukraini - Heroiam Slava" ir žygiuojam toliau. Pasirodo, kad mūsų pasirinktas tranzavimo kelias labai mažai naudojamas ir didžiąją metų dalį būna uždarytas (atidaro tik vasarai). Bet mums pasiseka, nes ant kelio trail angel laukia, kol praeis kokie hiker'iai, kuriuos reiktų pametėti iki miesto (60 km). Sušokam į jo perpildytą daiktais automobilį. Jis pats kopia kalnais ir vasaros mėnesiais gyvena mašinoje. Ten jis turi ir ofisą su StarLink, virtuvę, stovyklavimo ir kopimo įrangą. Smagiai šnekučiuojamės visą valandą, jis mus pamoko, kad kitą kartą per žaibavimą mestume savo metalines lazdas kuo toliau į šoną nuo savęs. Ir jei kada gyvenime susidurtume su grizliu, stovėtume vietoje ir claim'intume savo pusės metro teritoriją.
Bend užsibūnam ilgiau nei planavome, nes batai vėluoja kelias dienas. Viešbučio kambaryje prieš tai buvę svečiai paliko savo Netflix paskyrą, tai kelias dienas jau matytas "Better call Saul" ėjo į trasą. Labai rekomenduoju, jei kas dar nežiūrėjote. Grįžus į kelią su naujais batais tikėjausi jau pirmą dieną lėkimo su vėjeliu, bet Arnui kiek sunkoka po vakarykščių Cuba libre kokteiliukų, tai kaip tikri turistai pasiliekam prie ežero, pasikabinam hamaką, aš tris kartus šoku maudytis. Šioje ateinančioje atkarpoje turi būti daug ežerų, tai planuoju atidaryti tikrą maudymosi sezoną. Vašingtone įšokau į 12 ežerų, tai Oregone negali būti mažiau. Ir kai prasidėjo ežerai, tai prasidėjo. Jei šokčiau į kiekvieną, nebūtų kada eiti. Tai tris dienas iš eilės apsiribojau ties 2 ežerais per dieną. Kažkoks apsėdimas mane apėmė su tuo vandeniu. Aš kaip tas labradoras pamatęs vandenį negaliu nustygti vietoje.
Tai man vanduo galvoje, Arnui kilometrai. Nusprendė jis vieną rytą, kad reikia mums nueti 50 km. Man kaip nėra būtina, plius pasižiūrėjau, kad už 45 km bus ežeras, vieta pasistatyti palapinę. Tai aš taip sau slapčia tikėjausi, kad ten ir bus mūsų pabaiga. Ir dar Arnui labai per nervus kerta visos tos dulkės, tai galvoju tikrai jis norės pasilikti prie vandens, nei miegoti kažkur be jo. Tai žygiuojam mes tuos kilometrus, ties 41 km man jau sunkoka. Kaip tik sustojom prie ežero, siūlau pasilikti. Bet Arnas nori eiti. Sutinku nueiti dar 4 km ir tada žiūrėsim. Už tų keturių km vyksta trail magic. Gėrimai, užkandžiai, vaisiai ir kepami dešrainiai. Kaip faina, kad yra tokių žmonių, kurie skiria savo laiką ir pinigus tokiems kaip mes. O kur dar smagumas atsisėsti į kėdę. Užpakalis jau pavargo nuo sėdėjimo ant žemės, akmenų ar rąstų. Kol kapojam dešrainius, šnekamės su kitais hiker'iais, sutemsta. Aš beveik įsitikinusi, kad tikrai toliau neisim, nors iki užsibrėžto tikslo liko 5 km. Arnas nepasiduoda, tad traukiamės ciklopus ir žengiame į tamsą. Staiga iš miško pereinam į sudegusį mišką. Pasirodo mėnulis ir žvaigždės, mes vis kylam kalnu aukštyn. Sudegę medžiai atrodo ir baugiai ir tuo pačiu kažkaip magiškai. Lyg eitume užburtu raganų mišku. Kuo toliau, tuo mažiau medžių, čia visai nieko nelikę - everything is burned to the ground. Einame niekieno žeme. Krenta žvaigždės, vos spėju norus galvoti, gal kuris išsipildys. Ir pagaliau - nueita 50 km. Prireikė virš 60 000 žingsnių. Tenka palapinę statytis smėlyje susimaišiusiame su pelenais. Arnas baisiai piktas, kad nešvaru, aš užvertus galvą žiūriu į paukščių taką. Magiška.
Kita diena šeštadienis. Tai kaip tikrą šeštadienį leidžiam sau miegoti iki 7:30 (vietoj įprasto žadintuvo 4:45). Čia neturim vandens, tai nusprendžiam pusryčiauti už 5 km prie ežero. Mūsų džiaugsmui, kaip tik prie ežero baigiasi išdegęs miškas. Dar didesniam džiaugsmui - čia yra kitas trail magic. Vėl dešrainiai, atšaldyta Starbucks frapuccino ir kitos gėrybės. Prisikemšam pilvus ir judam iki sekančio ežero. Tiesiog fantastika. O miegosim prie dar kito ežero. Nuostabi poilsio diena, kai eini tik 27 km. Ir dar, taigi mes jau ne tik pasiekėm 2000 km, mes jau nuėjom pusę Oregono ir pusę PCT (2134 km)!
Kitą dieną pasiekiam Shelter Cove stovyklavietę, kurioje laukia mūsų atsisiųsta dėžė su maistu. Čia kiek užsibūnam, nes turim wi-fi, tai įkrentam į telefonus. Didžiuojamės savimi, kad nieko nepirkom kavinukėje, nes savo maisto turim per akis. Užsitaupė, kai dvi dienas iš eilės gavom dešrainių. Vis raginam vienas kitą jau eiti, bet kaip vaikai esam supančioti ekranų. Jau kaip ir einam ir tada atsiranda alus. Aš šiaip alaus negeriu, bet atšaldytas nemokamas alus karštą dieną suvilioja ir mane. Jau skardinės tuščios, kuprinės ant pečių, kai pasirodo tetulė su atšaldytu arbūzu. Na kaip nepasivaišinsi. Čia begalė stovyklautojų, tik jie savo dideliuose namuose ant ratų gyvena, o hiker'iai savo kampelyje matyt atrodo kiek liūdnai, tad visi vis neša kokių nors gėrybių. Tad pailsėję beveik 5 valandas išspaudžiame dar 23 km. Beeinant Arnas užkliūna už medžio šaknies ir verčiasi ant žemės. Pakyla didžiulis dulkių debesis. O jis kaip tik šiandien užsidėjo švarius marškinėlius ir dar šortus ežere išsiplovė. Norėjau greitai foto padaryti, bet jis buvo toks piktas, kad tikriausiai telefoną man būtų iš rankų išmušęs. Bet diena baigiasi prie vandens su iš viso nueitais 35 km ir keliais neplanuotais sustojimais į šoną. Alaus ir arbūzo kombinacijos nerekomenduoju.
Kita diena eina ne pagal planą. Arnas miegojo prastai, nes skaudėjo pėdą. Dar prasčiau, kad skausmas jau pereina į šlaunį. Tad sustojam prie ežero poilsiui, aš žinoma šoku išsimaudyti, nors rytas ir vėsus. Nusprendžiam čia pabūti bent pusdienį. O gal ir visą dieną. Žiūrėsim kaip seksis skausmą numalšinti. Man tai tikros atostogos - vanduo, saulė, beveik smėliukas, ežeras banguoja, oras kiek vėsokas - čia kaip vasarą prie Baltijos jūros. Ir labai simboliška, kad prieš 8 metus, Arnas įkrito būtent į šitą ežerą eidamas ant rąsto ir mes nusprendėm, kad tą dieną toliau nebeeisim. Istorija kartojasi. Laikas šokti į ežerą.
Time is now!