Lenktynės su laiku
Šitas bus ilgas ;) Paskutiniame įraše pirmą kartą rašiau apie lietų. Deja, tai nebuvo paskutinis lietus ir apsiniaukęs dangus, labiau permainingo oro pradžia. Mes jau buvome įpratę, kad čia visuomet saulėta, giedra ir šilta, o, bet, tačiau kalnuose viskas greitai keičiasi. Tai kaip jau supratot - buvo visko.
Futbolo čempionatas dar buvo nepasibaigęs, tad turėjom labai aiškų tikslą spėti ateiti į Snoqualmie Pass slidinėjimo kurortą, kur bare galėtume pažiūrėti finalą. Pajutome, kad kelias po truputį sunkėja. Įkalnės darosi statesnės, bet nėra neįveikiamos, daugiau einame mišku, tad įspūdingų vaizdų kaip ir nematome, tai labiau pushinam kilometrus. Ir oras toks labai jau keistas pasidaro. Atsiranda rūkas, kuris toks sunkus, kad atrodo lyja, bet iš tikrųjų nelyja. Eini dulksnoje, nuo kurios viskas šlapia, tad vis dedamės kuprinės apsaugas, kad drėgmė nesismelktų į vidų. Vienai dienai artėjant į pabaigą prieiname medinį namuką, kurį pastatė sniegomobilių sporto bendruomenė. Jame tik suolas, stalas ir židinys. Turi antrą aukštą, kurį gali pasiekti kopėčiomis. Mes kaip ir suplanavę eiti toliau, bet mintis, kad gali miegoti viduje, nereikės statyti palapinės ir nebus drėgmės nuo rūko mane labai suvilioja. Paklapsiu akytėmis ir Arnas sutinka pasilikti. Ryt nueisim daugiau. Šalia namuko didžiulė meadow (pieva), kurioje, esu įsitikinusi, gali atklysti stirnos. Pasirodo dar keli hikeriai, vienas jų turi nelabai gražią žaizdą ant kojos, tad pasidalinam su juo savo turimomis med. priemonėmis, gal kiek padės. Arnas užkuria pirmąjį laužą, visi aplink sustoję pasidalinam kaip sekasi eiti ir ruošiamės miegoti. Gal truputį neramu dėl pelių name, bet lyg ir nemačiau kakučių, tai gal jų ir nebus. Naktis, Arnas mane krutina ir pašnibždomis, bet garsiai sako man: "Pelė! Kelkis, pelė mums virš galvų laksto!" Aš miegu su ausų kištukais, nieko negirdžiu, ir sakau jam: "Tai, ką man dabar daryti? Nelabai kuo galiu pagelbėti, eik miegoti". Nu kad aš dabar užmigčiau. Susipakuoju plaukus į miegmaišį, ba galvoju pelė tikrai gali krimstelti jų. Naktis praeina, plaukai saugūs, tualetinio popieriaus ritinėliui ne taip pasisekė. Ir tada žvilgsnis per langą. O ten toje pievoje gal 30 elkų būrys susirinko. Kaip gražu! Elkai atrodo kaip stirnos ant steroidų. Dydis kaip briedžio, bet išvaizda stirnos. Ir visa banda rupšnoja žolę rūke.
Drėgnas rūkas mus persekioja dar kelias dienas, bet dažniausiai vidurdienį išsisklaido ir vėl pasirodo apie 18 val. Tolumoje girdisi muzika ir žmonių klegesys. Tikriausiai koks būrys draugelių išėjo į dienos hike'ą. Priartėjam prie jų, o ten bėgimo varžybos. 180 žmonių bėga PCT keliu 100 mylių per 30 val. be sustojimo. Galit įsivaizduoti? 160 kilometrų kalnais bėgti daugiau nei parą be miego. O mums visus tuos žmones reikia praleisti. Arnas keliems pasiūlo apsikeisti kuprinėmis, nes jų tokios mažutės, tik vandeniui skirtos, bet niekas nesutinka, tik nusijuokia. Visus bėgikus praleidinėti kiek erzina, bet jiems padarytos stotelės su užkandžiais, šiltu maistu ir gėrimais. Spėkit, ar keliose jų nesustojam ir mes :D Savanoriai mielai vaišina ir hiker'ius. Prisikemšam pilvus ir žygiuojam toliau. Beje, šiam kelyje labai daug grybų, bet niekas čia jų nerenka, tai jie peraugo ir yra milžiniški. Atrodo kaip baravykai, bet jų nerenkam, kol neatsirado mažiukai. Čia jau rankos niežti, prisirenkam keletą jų, sveria gal kokius 2 kg, bet ryt jau Snoqualmie, tai pasinešim. Nusipirksim sviesto ir tada jau kepsim savam puode. Dar tik reikės internete pasitikrinti, ar čia tikrai baravykai.
Ant finalo spėjam, visam bare esam vieni, kurie palaiko Argentiną. Finalas susiklosto ne taip kaip tikėjomės, nora gal ir nelabai verta Argentina pergalės buvo, bet vis tiek gaila. Po kelių alaus/sidro apima tinginys, tad miegam šalia trailhead'o, aikštelėje pilna automobilių, panašu, kad laukia graži atkarpa, jei tiek daug day hiker'ių. Nuvalau grybus, Arnas juos iškepa. Visas miškas pakvimpa. Gal nelabai protinga, jei norim išvengti gyvūnų, bet labai skanu.
Kitą rytą prasideda tikras darbas. Turim pakilti 1000 metrų į viršų vertikaliai ir čia tik pradžia. Prakaitas varva, bet kaip verta! Viršuje vaizdas nuostabus ir su kiekvienu žingsniu tik gerėja. Oras pasitaisė, ežerų tik daugėja, aš šoku į visus galimus. Arnas kartais susilaiko nuo maudynių, bet negali susilaikyti sustoti ir grožėtis vaizdais. Vašingtonas vis dar mus stebina, tačiau tuo pat metu vis labiau mus challenge'ina. Įkalnės pasidarė dar statesnės, kelių taip pat nėra. Pasitaiko tik tiek, kuriuose tranzuojam į miestelį, tai reiškia, kas 150-180 km. O apie bet kokio ryšio turėjimą net nėra kalbos. Net mūsų Garmin satelitinis prietaisėlis užtrunka apie 30 min, kol išsiunčia sms tėvams, kad mums viskas gerai.
Nors ryšio neturim, tačiau alert žinutes visuomet gaunam. Šitų tai aš nemėgstu. Kai kas nors klausia, ar baisu būti gamtoje, ar bijom gyvūnų, tai atsakymas yra ne. Na nebent tokio vieno paukščio, kuris atrodo kaip balandis, bet yra vištos dydžio. Panašu, kad dėl savo dydžio jam sunku skristi, tad jis visuomet laukia paskutinės sekundės pakilti prieš pavojų. Tada įsivaizduokit, eini sau ramiai, kokia kvaila daina tau užstrigusi galvoje vis niūnuoji ir tada staiga kažkas krūmuose suplasnoja ir pakyla. Širdis kokį vieną dūžį praleidžia, kai taip netikėtai tave išgąsdina. Bet grįžtant prie alert žinučių. Jas gaunam jau nuo pat PCT pradžios ir jų turinys visuomet toks pat. Dėl gaisro pradėta evakuacija kažkuriam mieste. Va čia yra baisu, nes ryšio neturi, negali patikrinti, ar tas miestas toli, kokio dydžio gaisras, į kurią pusę jis krypsta ir taip toliau.
Tai va, Arno gimtadienio dieną keliaujam, oras pasakiškas, karšta, giedra, o ežerai kaip tik ant kelio. Šokam į vieną, šokam į antrą ir net nepastebim, kaip ateina tamsa. Pasistatom palapinę, šokam į pižamas, laikas miegoti. Ryt dar 20 km ir jau būsim ant kelio tranzavimui į miestelį. Lovoje jau nemiegoję 21 dieną, galva plauta prieš 11 dienų, plius dar gimtadienis, tad priežasčių pasilepinti ir miegoti viešbutyje pakankamai. Tik sušokus į palapinę pradeda žaibuoti. Man jau nejauku, nes žaibai yra pagrindinė gaisrų priežastis. Raginu Arną užsidėti palapinės viršutinį sluoksnį nuo lietaus. Bet Arnas nemato tam reikalo, dangus neatrodo toks baisus, plius nėra griaustinio. Žaibai dažnėja, mano savitvardos saugikliai vos laikosi. Po 10 minučių įtikinu, kad reikia lipti iš palapinės. Užsidedam antrą sluoksnį, tada dar pasižiūrim, kad jeigu lis normaliai, mums baigsis liūdnai. Palapinė gyvenimo mačiusi, siūlių papildoma apsauga jau apiplyšusi, o dar ir pasistatėm ją taip, kad lietus nuo kalniuko tekės tiesiai mums į galvas.
Praeina dar 10 min ir pradeda lyti. Arnas pagiria mintį užsidėti antrajį sluoksnį, žaibai ryškėja ir ateina griaustinis. Bandom miegoti. Pabundu nuo pirmosios alert žinutės, kad reikia evakuotis iš kažkur. Ryšio nulis, bandau offline žemėlapyje surasti tą miestą. Atrodo lyg ir toli nuo mūsų. Po pusvalandžio dar viena žinutė. Kitas miestas evakuojamas. Jau pirma val. nakties. Palapinės vidus šlapias. Ieškau rankšluosčio, gal kiek sugers vandenį. Surenku pinigines, kišu jas į miegmaišį, Arnas miega saldžiai, aš bandau užuosti dūmus. Tada dar dvi žinutės, apie kitus miestus. Ir pagaliau rytas. Viskas šlapia, bet reikia pakuotis ir eiti. Žinot, kaip man sunku pakuoti šlapius daiktus? Aš net negaliu palikti šlapių skalbinių vienai minutei skalbyklėje, o čia dėti šlapią miegmaišį į maišą. Fui!!
Nu dabar tai tikrai nusipelnėme nakvynės viešbutyje :D Reikia viską išsidžiovinti, išsiskalbti, pakalbėti su tėvais. Nutranzuojam į miestuką, o ten elektros nėra. Pasirodo vienas iš gaisrų kelia grėsmę, todėl atjungta elektros linija. Tą naktį žaibai įskėlė keletą skirtingų gaisrų. Vienas jų taip arti PCT, kad paskutinė L dalis iki Kanados sienos (apie 130 km) uždaryta. Bet iki L sekcijos pradžios mums dar 5 dienos ėjimo, gal viskas pasikeis. Pasiliekame Skykomish miestukyje dar vienai dienai, laukiam kol atsiras elektra skalbimui. Kitą dieną susipakuojam ir išlekiam tikėdami, kad lietus, žaibai ir alert žinutės vakarykštės problemos.
Pasirodo tik tikėtis nepakanka, jau išėjimo dieną, dangus apsiniaukęs, krenta keli lietaus lašai. Dar keli kilometrai į kalną ir alert žinutė. Bet gaisras lyg ir ne šalia mūsų. Dar ką reiktų paminėti apie šią K dalį, kad ji įvardijama kaip viena sunkiausių visame PCT. Sunkumas atsiranda, dėl didelių aukščio pokyčių. Stačiai kopi į viršų, stačiai leidiesi. Vienoje vietoje yra net 180 zig zag'ų. Ir kad būtų dar geriau du metus iš eilės audros privertė daug medžių, kurie nėra sutvarkyti, tad per juos reikia perlipti, apeiti, pralįsti. Nusprendžiu, kad suskačiuosiu juos, vis tiek tik einu, tad kaip ir nelabai užsiėmusi esu. Kaip jums 1136 krituoliai? Nu čia reikalų turėjom! Kai turi porą medžių vienam km, tai dar nieko, bet buvo atkarpos, kur į vieną km turi susidoroti su 30 medžių ir taip kokius 8 km, tada pertraukėlė ir vėl tas pats. Eina sau, kaip privargom. O medžių dydis ir storis, tai oho! Ateini prie krituolio, o jis tau virš galvos :D Tai gerai, kad kojos ilgos, tai daugumą pavyko perlipti, kitus perlįsti pro apačią ar apeiti. O kur dar apaugę keliukai, kai nėra krituolių. Paparčiai, avietynai siekia pažastis. Kelio nesimato, pilna akmenų, smėlis. Kojų subraižymo lygis, kaip vaikystėje vasarą pas močiutę kaime praleidus. Tai vargstam su ėjimu ir dar kiekvieną dieną po žinutę apie evakuacijas. O dar tas oras, debesys kabo žemai, tiesiog meta prie žemės. Lyg kas išsiurbė visą energiją, o eiti tai reikia. Tai vieną dieną abu taip kankinomės, bet vis tiek išspaudėm 25 km. Sekančią jau saulė, tai žygiuojam toliau. Trečia diena vėl apsiniaukusi ir šalta. Ir kaip tyčia zig zag'ų diena. Arnas tai kaifuoja lipdamas į kalną, aš iš paskos lėtai ir užtikrintai, bet jau vos judu. Rankos svyra žemyn, kaip norėčiau tiesiog gulėti. Bet šalta, vėjas pučia, lietus grasina dar labiau reikalus sujaukti. Arnas vis sustoja manęs palaukti, aš jau gal ir paverkt norėčiau, ar bent jau apsirengti, nes šalta, bet jei lipi į kalną su daugiau rūbų nei šortai ir maikutė, tada jau kaip ir per karšta. Žinot, kai trenerė sako "nu dar vieną"? Tai man taip kiekvienas žingsnis šiandien - nu dar vieną, nu dar vieną. Daug žingsnių telpa į 26 km. Ir tada mano džiaugsmui prieinam ežerą. Lyg ir norėtume čia sustoti pertraukėlei, bet pradeda lynoti, nėra tinkamos užuovėjos. Stoviu šalia rašalo mėlynumo ežero, nuo kurio ledas nutirpo tik prieš dvi savaites. Iš sniegų vis dar teka upeliukai į jį. Turbūt vienas gražiausių mano matytų ežerų. Ahh, velniai nematė, juk nesušalsiu. Metu rūbus į šoną, Arnas sako, kad išprotėjau, o aš jau vandenyje. O kaip šalta, o kaip gera! Apsuku kelis ratus, atsistoju. Verkti jau nebesinori. Netobulas žmogus tobulam gamtos kūrinyje. Bet gerai, romantikos pakanka, kojos pradeda šalti, laikas trauktis lietaus rūbus. Dar 7 km, gal jau dabar galėsim sustoti papietauti. Batai į šoną, vanduo jau verda ir pyst vėl lietus. Nu kiek galima! Abu pikti, nes alkani, bet panašu, kad šiltą maistą valgysime tik vakare pasistatę palapinę. Ir šitaip kiekvieną dieną vis kitokiu oru iki Stehekin kaimuko (čia tik 85 nuolatiniai gyventojai). Paskutiniai kilometrai per sudegusį mišką, tai nei gražu, nei ką. Einu ir galvoju, kaip norėčiau jau ateiti į miestuką. Tada sau atsakau: "nu tai ir eik". Va čia tai produktyvus pokalbis su savimi. Pasijuokiu pati sau iš savęs ir vejuosi Arną, ba vėl kalnas ir vėl man jį vytis.
Liko tik 10 km, diena saulėta, bet tolumoje vaizdas liūdina. Kalnų viršūnės paskendusios rūke. Tik tas rūkas ne dėl besikaupiančio lietaus, o nuo toliau esančio gaisro. Kad pasiektume miestuką, laukiame autobuso, kuris paima hiker'ius ir kitus turistus nuo campground'o. Važiuojant link Stehekin vaizdas vis blogėja, saulėta diena virto pilka. Saulė vis dar bando skverbtis pro dūmus, bet jai sunkiai sekasi. Dūmai graužia akis. Įsijungiam internetą - liūdnos žinios. PCT paskutinė dalis iki sienos vis dar uždaryta (dar prieš 5 dienas buvo bent keletas alternatyvių kelių, bet uždarė ir juos dėl saugumo, nes gaisro plotas didėja). Kelionę Vašingtone teks baigti čia. Išsitraukiu voką, ant kurio parašyta, kad turėčiau skaityti, kai norėsis "turn around". Kaip ir nesinori apsisukti, bet reikia, ir tuo pačiu ši paskutinė K sekcija tikrai buvo sudėtinga, tai gal jau ir ok tas turn around.
Tad sėdam į laivą, nes Stehekin miestuką gali pasiekti tik pėsčiomis PCT keliu arba plaukti ežeru, kelių mašinoms nėra. Beje, ežero ilgis - 81km. Tai čia beveik kaip iš Kauno iki Vilniaus plaukti :D. Sekančią dieną mes jau nuomojamės automobilį, lekiam į Oregoną, kur likusį PCT jau eisim į pietus. Čia šimtą reikalų susitvarkom, pakeičiu sulaužytą kuprinę į naują, jau pasiruošę išvykti, kai visas internetas, televizija kalba apie blogas oro sąlygas dėl oro užterštumo. Ne tik Vašingtonas, bet ir Oregonas skęsta dūmuose. Visi hiker'iai palieka PCT bent kelioms dienoms, nes lauke būti pavojinga, o kur dar eiti į kalną, kai dūmai tokie tiršti. Tai sėdim strigę Portlande jau 5 diena, laukiam palankesnio vėjo. Pagal prognozes ryt jau turėtume išeiti. Šį kartą negaliu skųstis, nes tikrai pailsėjom, bet jaučiu kaip tinguliukas apima nejudant iš vietos. Padaryti įrašui turėjau pakankamai laiko, bet laukiau iki paskutinės dienos :D
Ei, bet tikimės geriausio, dabar mėgaujamės poilsiu.
Time is now!