Peekaboo
Sveikas, Vašingtone! O vaikyti, kaip čia gražu ir kaip čia kitaip nei dykumoje! Pirmas dienas tiesiog skendome medžių, samanų ir paparčių žalumoje. O dar tos visos žydinčios pievos. Negaliu patikėti, kad rašau žodį pievos :D Čia kaip namuose Lietuvoje, jei pamirštume faktą, kad einam per kalnus. Spėkit, kiek kilometrų reikėjo nueiti, kad galėtume įšokti į ežerą. Tik 5 km! O dar visos tos uogos, sunku nesustoti ir jų nevalgyti. Praktiškai nebuvo laiko ėjimui. Na gal uogų buvo kiek ir per daug ir nevisai prinokusių, nes ėjimo į šoną su kastuvėliu taip pat buvo daug :D
O kalnų grožis, eina sau... Čia nemaža dalis kelio eina miškais, kur gali mėgautis vėsa ir pavėsiu, milijonais tekančių šalto vandens upelių ir tada netikėtai išlendi iš miško, kur pamatai visą grožį. Čia kaip peekaboo žaidimas, tik jį žaidi su Vašingtono gražuoliais Mt. Adams, Mt. Rainier, Mt. St. Helens ir dar Oregono ponas Mt. Hood prisijungia. Visi šie didingi gamtos stebuklai siekia bent tris, o kai kurie net virš 4 km aukščio, o mes einame maždaug 1.5 - 2.5 km aukštyje. Tai įsivaizduokite, kaip galingai jie atrodo horizonte, kai aplink juos daugiau nėra kitų aukštų kalnų. Tik jie vieni. Tiesiog pasaka. Nuotraukose nepavyksta parodyti tos didybės. Sorry, jei čia daug apie juos, bet atrodo, kad net kūnas suvirpa, kai jie netikėtai atsiranda tavam horizonte ir vėl pranyksta, kuomet kelias pasuka į kitą pusę. Net tai, kad mano batai jau buvo visapusiškai mirę, ir jau kelinta diena ėjau su vaistais nuo skausmo, negalėjo sustabdyti mano žandikaulio atsivėpimo nuo gamtos fantastinio vaizdo. O dėl batų, tai ne tik padas nusitrynęs iki češkės lygio (kas mokykloje lankėte šokius, suprantant apie kokį daiktą kalbu), bet ir pats batas jau broken down (po daug kilometrų ėjimo, batas praranda savo struktūrą, ir nors iš išvaizdos gali atrodyti ok, jis nebeapsaugo pėdos taip, kaip turėtų). Plius visam šitam grožiui neturim baisiai daug laiko. Liepos mėnesį bandom planuoti aplink futbolo čempionatą ir dar į paštą būtų gerai suspėti darbo dienomis, tad šiame etape turim sutaupyti vieną ėjimo dieną. Tai gaunasi po papildomus bent 5 km, per dieną einant po maždaug 37 km. Tuomet spėjam Packwood miestelyje į paštą ir ant kelių ketvirtfinalių.
Be mano išvardintų gražuolių, Vašingtonas turi dar vieną - Goat Rocks wilderness (lietuviškai verčia kaip plynė, tyrlaukis, bet man kažkaip nelabai tinka). Ši dalis laikoma gražiausia PCT atkarpa Vašingtone. Ji tęsiasi gal gerus 40 km, tad ją galima praeiti per vieną dieną. Praėjusį kartą mes jos visai nematėme, nes lijo ir buvo rūkas. Tad tiesiog praėjome kaip ežiukai rūke ir laukėme kol visks pasibaigs, nes didžioji dalis kelio eina per skaldytus akmenis ir birų žvyrą, tad baisu nuslysti žemyn. Bet tai ne šio karto istorija. Šį kartą buvo saulėta diena, tad pasimatė visas grožis. Pradžiai miškai, vėliau žalios gėlių pievos su kriokliais ir tada jau belekokio statumo akmenų viršūnės, tolumoje snieguotos Mt. Adams ir Mt. Rainier viršūnės skirtingose pusėse. Ir dar sniegas ant mūsų kelio! Dieną prieš dar kaip tik kalbėjau su draugu Pauliumi, kad labai laukiu sniego, kad darysiu sniego angelus ir kad bus žiauriai faina.
Tad ėjom negalėdami atsigrožėti, gal šimtą kalnų foto pridarėm, nes kiekviena geresnė už kitą (kiek darbo buvo didžiąją dalį jų ištrinti :D). O kaip įdomu eiti per sniegą vasarą. Bet jis slidesnis, nei aš galvojau. Batai iškart šlampa, bet vis tiek kažkaip faina. Ir žinoma, sniego angelas turėjo būti įgyvendintas. Einam smagiai, nesvarbu, kad kopiam stačiai, einant per sniegą karts nuo karto pasimeta tikrasis kelias, tad vis reikia pasitikrinti programėlėje ar per daug nenugrybavom į šoną. Ir ten ties viena sankryžos ikona appso komentarų skiltyje užsiplieskusi diskusija, kurį kelią geriau paimti: originalų PCT, kuris yra trumpesnis, kaip ir leidžiasi žemyn, ar alternatyvų - kyla aukštyn, kiek ilgesnis, bet galbūt saugesnis, nes nebūna sniego. Tai mes jau tai dienai į kalną įkopę pakankamai, pasirenkam PCT kelią. Tai va čia smagu buvo.
Esam pačiam Goat Rocks viršuje - 2200 metrų. Beje, ožkų nematėm, tik laukinių avių bandą. Kaip ir minėjau kelias iš skaldytų akmenų - vieni didesni, kiti mažesni. Šlaito statumas atrodo kaip 90 laipsnių. Bet tikriausiai tiek būti negali, tai gal tada kokie 80 :D Arnas eina pirmas. Kelyje pasitaiko keli sniego lopai. Čia jau eiti ne taip smagu, nes statu, tai sniegą reikia kick'inti taip, kad pėdai atsirastų plokštuma. Tarp Arno ir manęs sniegu žemyn nurieda stambus akmuo nuo viršunės. Pasižiūriu žemyn, tokių akmenų jau ne vienas nuriedėjęs. Išsigąstu, prašau Arno nekalbėti, kol nepraeisim sniegų, gal dar kokią akmenų laviną nuo garso sukelsim. Akivaizdžiai jau perdedu, kas čia gali nutikti. Ramina mintis, kad mes einame jau kažkieno prieš keletą dienų paliktomis pėdomis sniege, tai vadinasi, ne mes vieni šį kelią pasirinkom. Tas, kas ėjo prieš mus labai nepataikė į kelią per sniegą, tad pasibaigus pirmam sniego intarpui, mes tiesiog atsiduriame ant akmenuoto šlaito, ne PCT kelyje. Mano akys jau didelės, nes visi tie akmenys juda, reikia kiekvieną patikrinti, prieš pilnai pastatant koją. Vienas jų, Arno patikrintas, užrieda man ant kojos. Nelabai faina. O ir dar mano viena koja jau nelabai veikia, blauzdikaulio skausmas įsivešėjęs į dienos pabaigą (čia kur sakiau, kad vaistus geriu). Ok, einam toliau, dar vienas sniego lopas. Tada trečias, jau paskutinis. Galime rinktis du variantus, kur vienas yra trumpesnis, bet eina stačiau ir aukščiau ir tolumoje lyg ir matosi PCT, kitas - ilgesnis, gal lygesnis, bet panašu nepataiko į PCT. Tai mes pasirenkam pirmą. Arnas eina atsargiai, bet užtikrintai, aš žengiu į jo pėdas ir papildomai vis kick'inu sniegą. Pakeliu akis, liko gal tik 10 metrų, atsidūstu lengviau ir tada, pyst, nugriūnu. Arnas dar spėja atsisukti į mane, kai aš pasileidžiu čiuožti žemyn. Pradžioje lyg ir nešaukiu, gal šaukiu tik viduje, o gal garsiai. Žinau tikrai, kad nelabai kvėpuoju. Arnas šaukia "stabdyk lazdomis", bandau stabdyti lazdomis, neišeina, per jas tik apsisuku per šoną, kuprinės svoris persimeta į priekį. Tada tik viena mintis: "grįžk atgal, grįžk atgal, kojomis į priekį, tik kojomis į priekį". Vis dar nesustoju, tada jau tikrai šaukiu. Bandau kojas sukišti į sniegą kiek įmanoma giliau. Matau akmenis, nuo kurių jau nutirpęs sniegas, prieš save. Mintyse planas, kad jie man padės sustoti, nes kiek kairiau sniego liežuvis tęsiasi dar labai ilgai. Dar keliolika metrų ir kojomis atsitrenkiu į akmenis. Nežinau ar kvėpuoju. Skubu atsisegti kuprinę ir atsistoti. Arnas šaukia, ar aš sveika. Atsistoju, hiperventiliuoju, negaliu patikėti, kas ką tik įvyko. Ir tada jau verksmas su pasikūkčiojimais. Kiek nurimstu, tikrinuosi ar viskas vietoje, rankų pirštai keistai lankstosi, bet niekas nelūžę. Matyt, kol čiuožiau žemyn, jie visą laiką buvo sniege, tad truputį sušalo. Tik dabar suprantu, kad neturiu lazdų, jos liko aukštai sniege. Panašu, kad nusileidau apie 30-40 metrų. Arnas palikęs savo kuprinę, skuba į pagalbą ir leidžiasi žemyn link manęs. Turiu būtinai užlipti į viršų, nes jei eisiu į šoną, ten manęs laukia biraus žvyro/smėlio šlaitas, kuriuo čiuožti žemyn tikrai nenorėčiau. Sutariam susitikti ties viduriu, jis man atneš lazdas, aš jam perduosiu savo kuprinę. Pasitikėjimo lipti aukštyn slidžiu sniegu visai nėra, tada dar pamatau, kad ranką nusibrozdinau, viršutinis odos sluoksnis tiesiog susiraitęs žaizdos šonuose, bet jos dar neskauda, adrenalino lygis dar aukštas. Kojos taip pat dabar neskauda. Labiausiai bijau lipti į viršų ir dar lazdų neturiu. Tad pradedu kick'inti sniegą ir eiti zig zagais. Kaip atramą naudoju rankas ir kišu jas į šaltą sniegą. Belekaip baisu. Palengvėja, kai jau turiu lazdas, kuprinė pas Arną. Liko įveikti pusę atstumo ir dar pataikyti į kelią per tą sumautą žvyrą. Bet viskas OK, aš jau ant PCT. Arnas dezinfekuoja man ranką, veidas susiraukia nuo skausmo, aš dar nelabai suprantu kas įvyko. Bet reikia paskubėti. Liko dar 5 km, o jau beveik 20 val. Einam tiesiogine to žodžia prasme kalnų keteromis, belekaip gražu. Pučia šaltas vėjas ir taip šalta, kad net negali sustoti apsirengti, švilpauja švilpikai (marmots) - gražu ir juokinga. Aplink dar daug sniego, aš jau bijau juo eiti. Arnas patikina, kad nebereikės, bet kelias pasisuka ir fu*k, mes vėl einam per sniegą. Kojos nelaiko, mano mirę batai taip pat. Tarp pirštų vanduo, mane mėto į šonus. Tirpstančio sniego upeliai okupuoja ne tik pievas, bet ir patį PCT taką. Aš jau nebeįstengiu išvengti vandens, einu juo. Pyst ir vėl aš ant žemės. Šįkart į purvą. Ir juokinga, ir verkt norisi. Dilbį degina, blauzdikaulį skauda, kojos neklauso, visas kūnas šąla. Bet išgyvenam, į numatytą miego vietą atkerėplinu.
Kitą rytą atsikeliam aplamdyti, kai kas tiesiogine to žodžio prasme. Paeinam kelioliką kilometrų, šoku į šaltą ežero vandenį, bet kojoms jau šakės. Arnui ir ne kažką, bet truputį geriau nei man. Jaučiu, kad kuprinė keistai duria nugarą. Čiuoždama sniegu sulaužiau abu atraminius strypus. Ištraukiu nulūžusias dalis, nugarai trūksta paskutinių 10 cm atramos. Tačiau netrukus pasieksime plentą. Sutariam su Arnu, kad jis varo pirmas ant kelio tranzuoti, nes juk turim į paštą spėti, o aš lėtinu tempą. Bet panašu, kad vienam vyrui tranzuoti ne taip gerai sekasi. Randu jį vis dar ant kelio. Man stabdant sustoja gal penkta mašina. Abu buvom pamiršę, kad Packwood nutolęs 40 km nuo PCT. Vos spėjam į paštą, o ten nėra mūsų siuntos su naujais batais! Patikrinam sekimo numerį, siunta strigusi ir dar nurodytas neteisingas miestelis. Iki to miestelio 100 km. Apima neviltis, kad veltui tiek varėm per dienas, jei dar reiks tranzuotis į visai kitą pusę. Bet ačiū dievui, po gero pusvalandžio grįžta atmintis, kad dėžę siuntėm į degalinę kelyje netoli PCT, o ne į Packwood miestelį. Tai dar ne viskas prarasta.
Mieste praleidžiam kelias naktis, futbolas susiklosto puikiai - švenčiam Anglijos ir Argentinos pergales. Tačiau prabudus išėjimo į kelią rytą žiūriu, kad mano pėdos kaip Idaho potatoes. Kaip su tokiomis eiti? Tai dar viena diena hamake poilsiui. Sekančią dieną jau grįžtam į kelią, nors Arnui ir skauda širdį, kad nematys vieno pusfinalio. Man skauda blauzdą, ranką ir nugarą nuo sulūžusios kuprinės.
Arnas padėlioja planą taip, kad antrą pusfinalį galėtų pažiūrėti slidinėjimo kurorte, kuris yra 6 km į šoną ir 450 metrų žemyn nuo PCT kelio. Aš tuo tarpu pasiliksiu ant kelio ir palauksiu jo. Tai man geras pusdienis poilsio kaip tik vietoje ir laiku gausis. Bendrai sumažinsime tempą iki kokių 27 km per dieną, kad truputį kojos pailsėtų, nes aš jau 8 diena ant vaistų, o finalui kaip tik ateisim į Snoqualmie Pass slidinėjimo kurortą.
Tai kol aš hamake rašau šį tekstą, Arnas grįžta su burgeriu iš kavinės. Anglai pralaimėjo, bet vis tiek smagu dėl Argentinos. Dar liko nueiti 9 km. Pirmą kartą apsiniaukė dangus. Pradeda griaudėti. Keli lietaus lašai, žaibai. Tik atsiradus progai stojam, nes nesinori statytis palapinės per smarkų lietų. Panašu, kad planas keičiasi, nuėjom tik 3 km, ryt reikės eiti daugiau nei planavom. Jauku būti palapinėje lyjant lietui.
Time is now!