Adios, dykuma!
Viso gero, dykumai! Vienas etapas baigtas! Net patiems kažkaip sunku patikėti, kad jau 21% viso kelio įveikta. Žinoma, kaip pagalvoji, kad liko dar daugiau nei 3000 km, pasididžiavimas savimi kiek sumažėja, bet dar lieka pakankamai :D
Šie paskutiniai 311 km pietinėje Kalifornijoje buvo labai įdomūs. Praėjus kelioms dienoms po miestelio, eidami tolumoje pamatėme ežerą. Toks nuostabiai žydras vanduo tyvūliuoja, lyg koks miražas. Ir su kiekvienu žingsniu einame link jo. Vaizdas pasakiškas, noras įšokti į vandenį ir paplaukioti dar pasakiškesnis, kad metę akį į programėlę, žiūrim, kad link jo eina kelias, padarius lanką, už kokių 20 km vėl grįžtame į PCT. Tai čia dar vienas kitą padrąsinom, kad kiekvienas turi nueiti savo kelią ir jei čia mes ne PCT keliu, o kitu nueisim tokį patį ar didesnį atstumą nieko tokio, o nepasinaudojus galimybe pasimėgauti ežeru, tikrai gailėsimės. Aš dar tik užmetu Arnui, ar negali jis būti koks nors aptvertas, bet Arnas sako: " čia juk rezervuaras, ne rezervatas, tai viskas bus OK, man rodos, mes tokiam jau maudėmės". Na tai po 17 km kalnais tą dieną patraukiam link maudynių taško. Kelias nuobodus, nes einam plentu, bet su keliais sustojimais, po 10 km, ežeras jau ranka pasiekiamas. Aš jau galvoju, gal ir palapinę čia būtų galima kur pasistatyti, nueiti 27 km, tai jau kaip ir padorus kilometrų kiekis dienai prisuktas, ryt daugiau bus galima nueiti. Ir tada mano planus nutraukia tvora. Ir ne šiaip sau tvora, o tvora su ant viršaus spygliuota viela ir ženklais kas keliasdešimt metrų, kad griežtai draudžiama pereiti į kitą tvoros pusę. Kaip man liūdna buvo! Pabučiavom tvorą, pažvengėm, kad kas nerizikuoja, neina daug kilometrų ir toliau plentu kulniavom link plento ir PCT susikirtimo. Bet nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Pakeliui praėjom mažą miestuką, kur stabtelėjus degalinėje save palepinom ledais ir žinoma, šalta Coca Cola :D. Bet čia dar ne pabaiga. Atėjus į suplanuotą vietą - gaisrininkų stotelę, kol mes prausėmės po šlanga, prie mūsų priėjo vyras, kuris matė mus einant keliu. Pasirodo, jis šiais metais yra trail angel ir rytais kepa blynus hikeriams! Tai jau kitą rytą, tokius pusryčius apturėjom. Aš kalbu apie full american style. Blynai, švieži vaisiai, šaldytos uogos, plakta grietinėlė, klevų sirupas, uogienė, kava, sultys. Ir pienas! Blynai su pienu yra kažkas fantastiško ir dar, kai tau juos kažkas iškepa. Žodžiu, prisikirtom max, dar išsinešimui vaisių, šalto Gatorade gėrimo ir toliau per kalnus.
Už kelių ėjimo dienų, jau sutemus mus pasitiko Hikertown. Tokia sakyčiau labai faina funky vietelė. Kraštovaizdis, tai labai šiaip sau, nes čia nusileidi iš kalnų ir pajunti tą tikrą dykumą, kur viskas lygu, karšta, niekas neauga, išskyrus keletą krūmų ir kaktusų. O simbolinis miestelis pastatytas žmonių kieme iš mažyčių namelių, kurie buvo naudojami vesternų filmuose. Aplink pilna kitų filmų rekvizitų, po kiemą laksto maži laukiniai triušiai ir dideli tarakonai. Pasitiko mus prižiūrėtojas Bob'as, toks senolis, kuris tikrai filme ir pats galėtų vaidinti. Tai vibe'lis toks įdomesnis, nejaukumo lygis 7/10. Peržiūrėjus kelis namelius, miegojimui pasirenkam tokį, kuris neturi sienų su kitais, tikėdamiesi, kad tai padės išvengti tarakonų, nes jie tai tokie nemalonūs, ypač kai ateiti į tūliką, o jis klozete tupi ir kraipo savo antenas. Bet ryte pavyksta susipažinti ir su jau normalaus pagrindinio namo gyventojais, kurie pasirodo dirba Holivude. Žmona pati yra aktorė, jų draugas geriantis kavą - režisierius, ir planuoja jie čia filmuoti siaubo filmą "Hikertown murders". Žodiu tokia nurauta porelė, su nurautais draugais :D Faktus iš jų istorijų dar patikrinom Google, tai nemelavo :D
Ir po tokių įdomių pažinčių mūsų laukė garsusis Aqueduct - apie 40 km ėjimas jau tikra dykuma (jau kur ir kalnų nėra, nes visą laiką mes ėjom kalnų dykuma) be pavėsio, artimiausias vandens šaltinis už 30 km. Ir visą laiką šalia yra betonuotas kelias, po kuriuo teka gėlas vanduo į Los Angeles. Ši atkarpa apipinta mitais ir baimėmis, kad dienos metu čia eiti neįmanoma, nes gali mirti nuo karščio arba nuobodulio, dėl monotoniško vaizdo aplink. Todėl didžioji dalis eina naktį. Mes nusprendėm paneigti mitus ir ėjom dieną. Nebuvo taip baisu, tik tiek, kad Arno kepurę šuo pavogė :D
Žodžiu, nuėjus keletą kilometrų, Arnas jau pradėjo mirti iš nuobodulio ir labai norėjo sustoti poilsiui. Sutarėm, kad sustosim už kokio gero kilometro, nes ten matosi lyg ir medis šalia kelio, tai gali būti mūsų paskutinis rimtas šešėlis. Beje dykumoje kai viskas lygu, matai labai toli :D Bent jau mes matėme į priekį net 8 km, tiesaus ir nuobodaus kelio iki sekančio posūkio. Tai prieinam mes tą medį, o jis už tvoros auga, kur kiemas panašesnis į laužyną, nei gyvenamąją vietą. Beje, čia Amerikoj, jie labai mėgsta ženklus "privati valda", "eiti draudžiama"ir visokius kitokius pašaliečius atbaidančius užrašus. Ir sakyčiau, kad geriau jų paisyti, nes jie man tokie neprognozuojami atrodo, ir plius kai čia kas antras ginklą turi. Bet grįžtant prie tvoros. Ant vartų dar vienas užrašas, apie šunį. Bet mes tik galvom pakraipom, kažin ar čia kas gyvena ir juo labiau šunį turi palikę. Tai pasėdėjom į metalinius vartus atsirėmę ir jau kylant, Arnas neranda savo kepurės. Diena vėjuota, galvojam, gal kur nupūtė. Aš tik užmetu akį per tvorą, o ten didelis baltas šuo kaip meška kepurę į dantis įsikandęs guli! Kaip jis patyliukais prisėlino prie vartų ir per apačią pačiupo Arno kepurę nežinom, bet komandos "bring the cap" nežino ir jis. Arnas dar tokiu keistu rusišku akcentu pradėjo kalbėti, tai gal ir nepatiko jam :D
Va taip įdomiau sakyčiau mums ėjosi tie paskutiniai dykumos kilometrai, kuriuos užbaigėm bažnyčioje :D išėjus į kelią tranzuoti iki miestelio, mums sustojo moteriškė, kuri į bažnyčią važiavo, tai nuvežė ten ir mus. Nesam, mes labai religingi, bet suviliojo nemokama kava ir spurgos :D ir čia bažnyčios visai kitokios, kur vietoje altoriaus yra scena ir gyva muzika groja. Tai palingavom į taktą, pasiklausėm pamokslo iš pastoriaus, kuris vis bajeriukius mėtė ir visi juokėsi garsiai, padėjom tašką dykumai ir atėjo metas planuoti kitą etapą.
Standartiškai kitas etapas mums turėtų būti Sierra Nevada kalnai (centrinė Kalifornija), bet mes jau kartą nuėję PCT, savų planų prikūrėm. Tai jeigu taip glaustai, tai: mes norėjom liepos mėnesį būti Vašingtono valstijoje (dėl gero oro, daug ežerų, į kuriuos jau nešalta įšokti), bet nenorėjome, kad paskutinė PCT dalis būtų dykuma. Tai mes pirmiausiai nuėjome dykumos dalį, ir dabar išsinuomavę automobilį, nuvažiavome link šiaurės 1500km. Mūsų leidimas, mums leidžia peršokti PCT dalis, bet neleidžia per vienerius metus pradėti PCT nuo pradinių taškų, t.y. Campo, CA prie Meksikos sienos ir Hart's Pass, WA prie Kanados sienos. Tai mes įžengsim į Vašingtoną nuo sienos su Oregonu ir mūsų ėjimo kryptis vis dar bus į šiaurę. Kuomet pasieksime sieną su Kanada, vėl grįšime prie sienos su Oregonu ir tada likusias dalis: Oregonas, šiaurinė Kalifornija ir Sierra Nevada kalnus jau eisime žemyn į pietus. Sorry, jei skamba painiai ir išvis aš nežinau ar jums įdomu, kur čia kaip mes keičiam, svarbu, kad einam :D
Tai va, mes jau pervažiavom ten, kur reikia, aš sėdžiu ant pievos ir laukiu Arno, o Arnas laukia Argentinos pergalės bare. Pereisime "Bridge of the Gods" tiltą per Kolumbijos upę ir mes jau miškingame, žaliajame Vašingtone. Nužingsniuojam 860 km ir grįžtam atgal prie Bridge of the Gods.
Geros vasaros visiems! Time is now!