Ko pikta?
Kažkaip netikėtai gavosi ilgas laiko tarpas tarp rašymo. Toks ilgas, kad spėjom praeiti visą likusią šiaurinę Kaliforniją. Tad, jei turi laiko, keliaujam 813 km!
Planas tik trumpam sustoti Etna miestelyje ir dar tą pačią dieną grįžti į trail'ą nesigavo, tad pasilikom nakčiai. Miestukas turėjo puikią stovyklavietę su tualetais, šaltu dušu, nemokamu wifi ir gal 15 stirnų. Žinoma, dar ir keletą rūbų pavyko išsiplauti. Kad per ilgai ryte neužsibūti, užsisakėm taxi 9 val. ryte, kad dar tą pačią dieną galėtume bent kokius 30 km nueiti.
Grįžę į trail'ą, kaip visada, lipam aukštyn, bet oras geras, saulė šviečia, tad judam visai neblogai. Aš vis laukiu kokių ežerų, kad galėčiau paplaukti, bet nepanašu, kad daug tokių progų čia turėsiu. Mūsų tempas visai neblogas, einam kiekvieną dieną maždaug po 40 km, bet jaučiam kaip dienos po truputį trumpėja, rytais jau turime išeiti lengvoje prietemoje. Šį rytą Arnas eina pirmas ir staiga sustoja. Krūmuose, šalia kelio, girdisi krebždesys. Dažniausiai tai būna stirnos, kurios dideliais šuoliais lekia pamačiusios mus. Aš vis stebiuosi kaip aukštai jos šoka aukštyn ir lengvai, lyg ant spyruoklių, lekia į kalno viršų. Norėčiau ir aš taip lengvai žygiuoti į kalną, bet tam tikriausiai reikėtų dar dviejų kojų. Bet šį kartą iš krūmų niekas neiššoka, o garsas stipresnis, lyg kas stipriai brautųsi per krūmus. Čia meška! Juoda rubuilė pasileidžia krūmais žemyn. Vau, pagaliau pamatėm savo pirmąją mešką! Stovim abu su milžiniškomis šypsenomis veide, sumušam penkis, apsikabinam iš džiaugsmo. Va čia tai buvo dienos top įvykis, nors matėm ją tik kelias sekundes. Aišku, jei meška būtų nebėgusi nuo mūsų ir kažkaip kelią pastojusi, gal nerašyčiau apie tai taip džiugiai :D Bet pamatyti tokį gyvūną laukinėje gamtoje mums buvo didžiulis įvykis. Labai tikimės, kad tai nebus vienintelė sutikta meška šiam kelyje.
Kiekvieną vakarą einant miegoti app'se užsistatom sekančios dienos maršrutą. Labai smagu matyti, kad rytojaus diena nusimato lengva ne kilometrų atžvilgiu, bet kilimo/leidimosi statumu. Nežinau ar minėjau anksčiau, bet app'se gali matyti dienos maršruto grade'ą. Tai viskas kas yra iki 100 m/km dar yra pakenčiama (per 1 km atstumą pakyli/nusileidi 100 m vertikaliai), tad kai grade'as tik 40, diena bus kaip ilgas pasivaikščiojimas parke. Tik Arnas sugalvojo kitą planą. Jis užmetė akį, kad šios dienos kelyje nebus jokių ežerų, tad suranda alternatyvų trail'o variantą su keliais ežeriukais. Aš skeptiškai žiūriu į naują kelią, nes jei jis eis per degusias zonas, neaišku ar tas kitas kelias bus sutvarkytas, ar nereiks daug lipti per nukritusius medžius. Priartėjus prie sankryžos, matau kaip Arno akys nori imti alternatyvų kelią, tad pasiduodu jam. Jis dar manęs tik paklausia: "jei kelias bus blogas, kaltinsi mane?" Mano atsakymas: "tikrai taip". Tad išsukame iš PCT ir pasileidžiam žemyn. Man jau nelabai patinka, nes lipant žemyn įsiskausta kairysis kelias. Trail'as kuo toliau, tuo labiau mane erzina. Ne tik kad atsiranda akmenų, jis vis darosi statesnis, o vietomis iš vis dingsta. Aš einu pirma, nes aš gi Navigator, bet kartais ir pati nuklystu iš kelio ir jau matau, kad einu išdžiūvusio upeliuko vaga. Piktinuosi Arnui, kad čia tas trail'as tai yra, tai nėra, o jis pasirodo net nežiūri, kur eina, tik seka mano pėdomis. Mano nepasitenkinimas vis auga, vis kartoju, kad čia ne kelias, o šūdas, Arnas vis bando ieškoti teigiamų dalykų. Tai jam čia visai neblogai, tai čia eglės labai gražios. Kairysis mano kelias jau irgi piktas, nes mes vis dar stipriai leidžiamės žemyn, o tai reiškia, kad reikės stipriai kilti aukštyn, kai galėjome eiti sau lengvai su 40 m/km grade'u. Einu, burbu, kol nusileidę žemyn jau susipykstame. Jis nepatenkintas, kad burbu, aš nepatenkinta, kad man neleidžia išsiventiliuoti. Ir tada aš nustoju kalbėti. Nes jei prasižiosiu, tai tikriausiai rėksiu arba prišnekėsiu dalykų. Kadangi čia eiti buvo Arno idėja, duodu jam kelią eiti pirmam. Nors mes ir nekalbam, bet vis tiek esam paslaugūs vienas kitam. Tai aš jam paduodu butelį vandeniui įpilti, tai jis sustoja, kad galėtume atsigerti. Pradedant lipti į kalną mane dar labiau apima pyktis. Pykstu ant Arno, kodėl čia pasiūlė eiti, pykstu ant savęs, kodėl nepaklausiau savo nuojautos ir sutikau čia eiti, pykstu ant kalno, kodėl jis toks status, pykstu ant kelio, kodėl jis toks prastas. Ir jaučiu kaip pradeda trūkti oro. Nesuprantu, kas darosi, įkvepiu giliai, bet oras nepasiekia plaučių. Atsisegu kuprinę, bet vis tiek nesigauna kvėpuoti. Aaa, čia mano jausmai jau mane smaugia. Reikia kažkaip juos išleisti, nes jau panika pareina. Rėkti nenoriu, nes nenoriu Arnui parodyti, kad man blogai, tai tada reikia truputį paverkti (aš iš pykčio dažnai verkiu). Nurieda kelios ašaros ir jaučiu kaip pagerėja. Galiu toliau lipti į tą nelemtą kalną. Kapoju taip, kad net negaliu sustoti. Arnas kelis kartus siūlo sustoti pailsėti, bet aš sutinku sustoti tik tada, kai grįšim į PCT. Einu jau vedama ne pykčio, o pasiutimo. Ir pagaliau matosi viršūnė, kur grįžtam į savąjį trail'ą. Eiti toliau nebeturiu jėgų, skauda čiurnas. Užmetu akį į telefoną - mes jau keturias valandas einam be sustojimo. Sustojam su įspūdingu vaizdu į Mt. Shasta, aš vis dar nekalbu, Arnas ruošia bulvių košę, aš ieškau ką suvalgyti. Sušlamščiu tuną su tortilija ir jaučiu kaip viskas viduje nurimsta. Aš gi alkana buvau! Ir kalbamės lyg jokios dramos čia niekas ir neturėjo.
Nakvynės vieta numatyta prie ežero. Ateinam dar saulei nenusileidus, tad aš jokios kitos minties, kaip tik eiti maudytis net neturiu. Pasiūlau Arnui prisijungti, tad prasideda jo drama. Eina iš paskos (savanoriškai, neįtikinėjau, kad reikia), o keiksmų nors vežimu vežk, kartoja kad per šalta jau maudytis. Matyt šiandien tokia diena, kai abu turim išsilieti. Plius lauke 8 laipsniai šilumos (žinom, nes turim mini lauko termometrą). Vanduo belekaip vilioja įšokti, bet yra labai šaltas. Pasirodo, kai esi 2 km aukštyje, ežerai nelabai įšyla. Aš jau vandenyje, Arnas iš paskos lėtai pratinasi. Niekaip nesuprantu, kam save kankinti ir eiti į vandenį lėtai. Nuo šalčio visą kūną maloniai lyg adatėlėmis bado. Vanduo mane taip atvėsino, kad visą naktį negalėjau normaliai miegoti, nes kojos buvo šaltos. Bet trumpas malonumas plaukti buvo to vertas.
Sekančią dieną, nors ir mažai miego, bet nueinam beveik 47 km ir dar spėjam užsukti į degalinę Castella kaimelyje, kur turim savo siuntinį su maistu. Čia kaip tik sutinkam Snooze - amerikietį jaunuolį, su kuriuo kartas nuo karto prasilenkiam kelyje ir nežinau kodėl, bet pradedam kalbėti apie tai, kokie kiaušiniai yra skanesni - virti ar kepti, ir koks paruošimo būdas geriausias :) Dar tokiuose trumpuose sustojimuose civilizacijoje visada turim ir trumpą apsipirkimo ritualą: Cola, Gatorade, ledai ir čipsai. Sėdam ant žemės ir viską vietoje sudoroję jau tamsoje einam ieškoti stovyklavietės, nes kaimelyje be degalinės ir kelių namų daugiau nieko ir nėra. Bet sekantis sustojimas už 4 dienų jau bus didesniam miestelyje, kur jau gal turėsim tikrą stogą virš galvos ir virsim tuos kiaušinius (keturias dienas apie juos svajojau).
Judam link Burney, kuris yra maždaug šiaurinės Kalifornijos pusiaukėlė. Jaučiasi nuovargis, bet mano džiaugsmui pasitaiko kelios kalnų upės, kurios yra pakankamai gilios, kad būtų galima įtūpti. Viena jų turi aukštus skardžius, tad pasiliekam kuprines prie tilto ir leidžiamės žemyn. Arnas atsigaivina nuo kranto, o aš kaip antis turškiuosi upės viduryje. Kai jau lipu iš vandens, pamatau viršuje day hiker'ių porą. Iš pradžių susinepatoginu, kad esu nuoga, lyg ir bandau susigūžti. Bet po kelių sekundžių pagalvoju, nu ką aš jau čia padarysiu, geriau apsimesiu, kad jų nematau ir lyg niekur nieko lipu iš vandens ir einu rengtis. Užlipus į viršų, prie savo kuprinės randu paliktą kriaušę. Pradedu juoktis - va čia tau ir barteriniai mainai :D
Sekančios kelios dienos tokios nuobodokos, vaizdų nedaug, o kelias apaugęs krūmais, vis reikia brautis pro juos. Bent jau pabaiga įspūdinga - prieinam Burney krioklius. Čia daug turistų, tad tranzavimas iki Burney turėtų būti lengvas. Ir oj, kaip aš čia klydau. Tai buvo pats baisiausias tranzavimas iš visų turėtų. Eismo kaip ir yra, bet tie miestiečiai turistai nestoja mums. Praėjus valandai, susinervinam ir pradedam eiti keliu. Nes mums ne tik šiaip į miestą reikia, bet kaip visada, dar reikia suspėti į paštą atsiimti maisto siuntos. Tai paėjus keliu kelis kilometrus, ir jau kai praėjusios dvi valandos, pagaliau sustoja vietinis ir pameta mus iki pašto, po kurio mes judam į bažnyčią. Čia Burney bažnyčia turi multifunkcinį pastatą, kuris sakyčiau yra mokyklos sporto ir aktų salės mišinys su virtuve. Bažnyčia leidžia hiker'iams pabūti kelias dienas nemokamai. Žinoma, miegi ant žemės, bet nereikia statytis palapinės, yra dušai ir gali naudotis virtuve. Čia būdami pasiskaičiuojam, kad su batais jau nuėjom 800 km ir reiktų juos jau keisti, bet mes jų net neturim užsisakę. Kažkaip greitai tie kilometrai susisuko. Arnas kokteiliuoja, aš sidriuką geriu, tai tokie linksmi užsisakom naujus batus, papildomus pašiltinimus į miegmaišius, nes naktys vėsios darosi. Ir jau kitą dieną ruošiamės į kelią. Iš čia dar išsinešam po papildomas kelnes, kurios suaukotos hiker'iams. Mūsų laukia 200 km sudegusių miškų. Apps'as pilnas komentarų, kad ten, kur išdegę miškas priaugo invazinių krūmų Mountain Whitethorn, kurių kiekviena šakelė baigiasi spygliu, tad kojoms bus šakės. Kokteiliukų Arnui buvo kiek per daug, tai ryte jam sunkoka, nelabai atsimena, ką vakare nuveikėme, o kad užsisakė rudos spalvos batus iš vis prisimena tik po savaitės ir stebisi, kodėl išsirinko tokią spalvą :D
Išeinam tranzuoti į kelią, tikiuosi, kad nereiks čia vėl 2 val. prastovėti. Bet už kelių minučių moteris, važiavusi į kitą pusę, apsisuka šalia mūsų ir paveža iki PCT. Kaip faina, kai tokių gerų žmonių yra. Čia kalnai virtę į kalvas, tad kelios dienos tikrai lengvos, mėgaujamės lengvu ėjimu, kol neprasideda degėsiai. Vietomis trail'as sutvarkytas, bet kai kur jau reikia brautis per krūmus, tad vienas kitas kraujo praliejimas jau matosi ant blauzdų.
Nuėjus 4 km įeinam į Lassen nacionalinį parką, kurį būtinai turim praeiti per vieną dieną, nes čia galima miegoti tik tada, kai turi bear canister (specialus indas maistui laikyti, kurio negali atidaryti meškos). Atkarpa 34 km, o už jos kaip ir nėra pažymėtos jokios vietos palapinei statytis, tad reikės eiti dar toliau. Taip pat, kur degė miškas reikia saugotis sudegusių medžių (čia juos vadina widowmakers), nes neaišku kada jie gali nukristi. Tad laukia ilga diena. Kaip tyčia šią dieną dar pametam kelią ir nueinam kitu trail'u. Dar vienas papildomas kilometras, kol susigaudom. Bet užtat kaip tik ant kelio yra ežeras, tad pasidarom ilgą pietų pertrauką, aš sėdžiu vandenyje, kol pasidaro šalta, tada truputį pasideginu. Jei nereikėtų eiti, tai sakyčiau visai kaip atostogos :D
Į dienos pabaigą prieinam sankryžą, kur paėjus į šoną gali nueti prie geizerio. Tad metam kuprines į šoną ir per spygliuotus krūmus leidžiamės žemyn, kad pasidaryti kelias foto. Pradeda temti, o mes vis dar iš to parko neišėję. Traukiam ciklopus, nes jau tamsu, mano jau visai numiręs, reiks batarkes keisti. Braunamės per krūmus, blauzdos kruvinos, krūmai plaka mus kiekvienam žingsnyje ir dar medžių privirtę. Aš tamsoje nemėgstu eiti, tad tik praėję parko ribas, matom kelias gyvus medžius ir lygią vietą prie pat trail'o. Abu sutariam, kad šiai dienai pakaks, statomės palapinę. Čia taip tylu, kad net ausyse zvimbia. Pakilo mėnulis, beveik pilnatis, tad nereikia nei šviesos jungtis palapinėje. Kažkas užlipo ant šakos. Abu sunerimstam, kad gal meška jau pareina, bet netrukus iš už medžių išlenda stirna. Dar tokios nezgrabnios stirnos nebuvom sutikę. Šitiek baimės įvarė. Ir tada trakšt! Kažkur netoliese sudegęs medis nugriuvo. Na ir suradom vietelę nakvynei. Užsismaukiu kepurę ant akių, įsidedu ausų kištukus. Kai nematai ir negirdi, tada mažiau baisu :D
Ryte jau abu dedamės pasiimtas kelnes, nes gaila kojų. Bet mano tai tokios tikra klasika - Fila mėlynos slidžios medžiagos treninginės kelnės. Šonuose juostelės. Jaučiuosi kaip tikra 90-ųjų dabita. Blauzdos apsaugotos, nu bet kaip sunku su jomis eiti! Kiekvienas žingsnis į viršų reikalauja papildomų pastangų, nes jos visai neturi tamprumo, jaučiuosi kaip sporto salėje. Kas esate sportavę su gumomis ant šlaunų mane suprasite. Ir kaip tyčia dar per medžius reikia lipti. Jau po 10 km jas noriu nusiimti, nes daugiau vargo, nei naudos čia gaunasi. Bet šiandien laukia Chester miestas. Čia turim pasilikti nakčiai, nes turim skambutį į Lietuvą, tad reikia turėti ryšį. Atvykus į miestelį nerandam, kur gyventi, nes viešbučių kainos kosminės. Parašom į trail angels grupę, gal kas bent savo kiemą duotų palapinei pasistatyti. Jei ne, tada eisim miegoti į miesto parką. Visą dieną niekas neatsiliepia į mūsų užklausą, mes prikirtę kinų maisto jau ruošiamės judėti link parko, kai gaunu žinutę, kad moteris turi Airbnb, kuris šiuo metu laisvas. Viskas sutvarkyta, tik lova nepaklota, tai reikės miegoti miegmaišyje. Mums, faktas, kad toks variantas tinka. Ji net atvažiuoja mūsų pasiimti ir nuveža iki vietos. Mums akys ant kaktos iššoka, kai pamatom, kad ji mums duoda visą dviejų aukštų namą. Belekaip laimingi esam. Šokam į dušą, skalbiamės rūbus, aš noriu spėti ir fotelyje pasėdėti, ir ant sofos išsidrėbti, ir dar lovoje pagulėti. Žiauriai čia mums pasisekė, bet gaila, kad tik 12 valandų turėjom tokį patogumą. Ryte jos vyras dar mus nuveža į trail'ą. Žodžiu, max aptarnavimas. O mes vėl grįžtam į sudegusį mišką ir krūmynus. Ir čia pajuntu, kad jau pavargau. Nežinau, ar mane čia taip tas sudegęs miškas veikia, ar kad jau nuėjom 3000 km. Sutariam, kad keletą dienų leisim sau eiti mažiau. Gal po kokius 30 km. Žadintuvas ne 5 val. ryte, bet gal kokią 6 val. Kažkaip reikia neprarasti ūpo. Bet mane vis aplanko kažkoks praradimo jausmas. Gal gaila, kad nėra gyvų medžių. Ir dar kai alkana esu, liūdna man pasidaro. Ir dar medžioklės sezonas prasidėjo, sutinkam nemažai medžiotojų, o kiekvieną kartą išgirdę šūvius, vis garsiai pasakom "tikiuosi nepataikė". Į priekį stumia tai, kad jau kažkada pakeisime batus, jau kažkada pasieksim Sierra Nevada kalnus.
Kol stumiamės pirmyn, Arnas užkliūva už kažkokios paliktos vielos ir krenta žemyn. Bet taip grakščiai nusileidžia ant vieno kelio. Ir labai negrakščiai suplėšo batą. Jis čia paskutiniu metu labai jau nepatenkintas visomis dulkėmis ir nešvariomis kojomis, tai dabar visai susinervina. Būtinai reikia miegoti kažkur prie vandens, nes šlapios servetėlės jau užkniso. Tai pasiplanuojam taip, kad miegotume prie tilto per upę. Atvarom jau beveik temstant ir tokie truputį "ups nepasitikrinom", kad upė su skardžiu. Be šansų nusileisti iki jos prie tilto. Ir dar ji su slenksčiais, tad srovė galinga, bet yra baseiniukai. Pereinu į kitą pusę ir matau, kad jei paeitume kokius 100 metrų į šoną palei upę, tai ją pasiektume lengviau. Šokam į tapkes ir einam tokiu, sakyčiau, žvėrių išmintu taku. Jau matau, kad grįžti iki palapinės su šlapiomis tapkėmis bus reikalų. Aš pradedu praustis ir iš rankų pametu muilą. Gerai, kad turim antrą mažytį viešbutinį muiliuką. Ir nežinau kokiu būdu, bet pametu ir tapkę. Tik šaukiu "mano tapkė, mano tapkė!" Nu ir dar aišku keismų truputį buvo. Tapkė srove pasileidžia žemyn, bet sustoja upės baseine, kuris bent metru žemiau, nei stoviu aš. Nu ką, reikia kažkaip leistis žemyn ir bandyti ją pagauti. Uola glotni, apaugusi vandens žole. Iš pradžių sekasi gražiai nusileisti iki to baseino, kuris gal kokių 4 metrų pločio ir tada tik pyst ir slystu į vandenį iki kaklo. Dugno nesiekiu, tik maskatuoju kojomis, griebiu už tapkės ir plaukiu atgal link krašto. Bandau išlipti, bet nėra už ko užsikibti. Šiaip ne taip jau abi kojos virš vandens ir pyst vėl nuslystu žemyn. Aš jau panikoj, nes bijau, kad žuvis man gali įkąsti (turiu čia tokią nelogišką baimę, todėl vandenyje niekada nenuleidžiu kojų žemyn). Vėl ropščiuosi ir vėl slystu į vandenį. Tai iš trečio karto šiaip ne taip išlipu iš to baseino. Išlipus tik juokas ima, kad čia tokias maudynes neplanuotas apturėjau. Nejuokinga tik tai, kad jau sutemo ir dabar kažkaip reikia grįžti iki palapinės, o mes nepasiėmėm jokios šviesos. Arnas susinervinęs, kad kojos jau nešvarios, aš bandau rasti kelią atgal. Arnas jau full rage mode įjungęs, nes dar ir į sudegusį medį atsiremia. Pagaliau grįžtam prie palapinės, Arnas pasiutęs, man juokas ima. Bandau rimtu veidu pasakyti, kad jis visą ranką suodžiais išsitepė, bet nesusilaikau ir šypsena veide pasirodo. Oj, kaip nelaiku :D Vis tiek tenka trauktis tas servetėles ir valytis kojas iš naujo. Na bet gera žinia, kad ryt už 14 km praeisim miestelį, tai bent jau kavinukėje pavalgysim.
Tas miestelis Belden prie kitos upės, turi tik 5 oficialius gyventojus ir dar yra parduodamas. Tai gali nusipirkti jį už 4 milijonus ir būti jo meras :D Tik problema su tokiais miesteliais prie upių ar kelių yra ta, kad iki jų turi daug leistis žemyn, o tada jau kitoje pusėje kopti į viršų. Čia atėję pirma einam pirkti šaltų gėrimų. Taip jau gavosi, kad vietoje tradicinės Cola ir Gatorade pasiimam sidro ir alaus. Taip maloniai apsvaigau, kad prie burgerio dar vienas sidriukas per pusę atsirado. Žinojau, kad blogai darau, bet labai norėjosi. Išeinu iš kavinės visa linksma, šneku beleką. Laukia status kopimas, reikia vertikaliai pakilti 1200 metrų. Arnui dar pasiūlau pasilikti čia apačioje, bet matyt mano balselis toks linksmas, kad jis pasiūlymą priėmė kaip juoką. Bet oj kaip greitai man nejuokinga buvo. Iš pradžių dar lipau su daina "Hey, mambo! Mambo Italiano!". Tada tik opa, musę prarijau. Ok, daina liko tik galvoje, burna užčiaupta. Kiek mėto į šonus, tai einu pirma. O šlaitas toks status, kad nėra net kur prisėsti, tik zigzagai. Gal 3 kilometre išsiblaivau, o jau 5 km pagirios prasideda. Skaudą galvą, ausyse zvimbia, galvoju, ar gali širdis taip į kalną kopiant išgėrus sustoti. Žodžiu, tikrai negerkite, jei laukia lipimas į kalną :D Užlipus 900 metrų vertikaliai, jau pasiduodu ir prašau Arno statyti palapinę tokioje tarkime beveik lygioje vietoje. Tiesą sakant, jau būčiau stojusi ir anksčiau, bet nebuvo kur.
Bet pagaliau pasibaigė sudegę miškai! Koks malonumas vėl matyti gyvus medžius ir eiti šešėlyje. Ir šiaip staiga kraštovaizdis pasikeitė. Kalnų viršūnės darosi uolėtos, aplink vis aukštesni ir aukštesni kalnai. Dar už kelių dienų pasiekiam Sierra City mažytį miestuką, kuriame mūsų laukia nauji batai. Su dabartiniais nuėjom 1267 km. Mano dar tokie pusė bėdos atrodo, nors jau ir pritrynė naujų puslių, nes išklero. Bet Arnas jau su visiškais kaliošais atėjo. Kažkokiu būdu net paduose skylės atsirado. Su naujaisiais batais nužygiuojam papusryčiauti. Jau seniai taip skaniai pusryčius pavalgiau. Sėdžiu visa laiminga, kad nepersivalgiau, buvo kaip tik tiek, kiek reikėjo. Arnas žiūri kreivokai į mane ir tada pradedu galvoti, nu tai ką aš jau čia valgiau: trys kiaušiniai, dešrelė, dvi bekono juostelės, skrebutis, truputis keptų bulvių (hash browns), dubenėlis grūdėtos varškės, 1,5 amerikietiško blyno, pyragėlis ir 5 americano kavos puodeliai. Nu gerai, gal ir daugokai. Bet matyt mane jau hiker hunger kamuoja.
Čia pabūnam kol baigiasi Žalgirio rungtynės ir judam toliau. Už kokių 7 km prisėdam pertraukėlei ir aš jau tingiu eiti toliau. Žinau, kad blogai, nes ateinančias dvi dienas reikės eiti po daugiau km, nes kaip visada turim suspėti į paštą, kuris šeštadienį dirba tik iki 14 val. Tai sekanti diena vėl 38 km, dar kita 24 km iki 12 val. dienos. Čia tokie tikri smarkuoliai jaučiamės, išeinam tamsoje, ateinam tamsoje. Bet planas įvykdytas. Laukiam ant kelio ir pasiseka - pirma mašina sustoja ir veža mus į Truckee. Miestas pilnas pasipuošusių turistų, tad jaučiamės nelabai savo vietoje, stengiamės atlikti visus reikalus ir lėkti iš čia kuo greičiau. Vienas iš svarbių reikalų - įsigyti bear canister, kuris privalomas neštis ateinančius 700 km. Aplankom keturias parduotuves, niekur jų nėra, nes parduotuvės jau ruošiasi slidinėjimo sezonui. Paskutinėje penktoje turi ko ieškom, bet netinkamo dydžio. Bet pavyksta susitarti, kad su nuolaida parduotų mums tinkamą variantą, kurį jie naudoja tik nuomai. Šitas bear canister labai nepatogus daiktas, nes kuprinėje užima daug vietos ir į jį netelpa daug maisto. Tad sekančius etapus reikės labai protingai suplanuoti. Apsipirkę išeinam tranzuoti, bet mes vis dar miesto ribose, už kurio yra greitkelis, tad Arnas siūlo eiti bent kelis km į priekį, nes neaišku kur žmonės važiuoja. Tad einam, bet aš kai tik važiuoja mašina vis tiek iškeliu nykštį, gal kartais pasiseks. Ir ką jūs galvojat, viena mašina važiavusi į kitą pusę apsisuka, ir jaunuolis pasisiūlo mus pavėžėti. Oj, kaip aš mėgstu tokius žmones!
Smagiai paplepam su pavežėju ir išlipę iš mašinos žinom, kad eisim tik kelis km, nes jau vakarėja. Užkopiam į kalną, vaizdai gražūs, dar matosi greitkelis ir traukinių bėgiai. Eilinį vakarą saulėlydis įspūdingas. Net pati sau pavydžiu, kad galiu tokiu grožiu mėgautis. O kiek žvaigždžių pasirodo už keliolikos minučių! Visada prieš užmerkama akis dar kelias minutes žiūriu į dangų. Ir taip kiekvieną vakarą jau 4 mėnesius. Gaila, kad tik Grįžulo ratus žinau. Norėčiau daugiau žvaigždynų atpažinti.
5 val. ryto. Traukinys signalizuoja, o jam atsako kaukdami kojotai. Jau senokai juos girdėjom. O mums liko tik 3 dienos ėjimo iki South Lake Tahoe ir šiaurinė Kalifornija bus baigta. Paskutinį vakarą miegam prie gražaus ežero. Aš jau visą dieną žinojau, kad eisiu maudytis. Tik atėjus Arnas nespėjo užbaigti sakinio, kad gal man nesimaudyti, o aš jau vandenyje. Vanduo vėsokas, ant kalnų dar likę praėjusio sezono sniego lopinėliai. Blemba ir vėl kojos nakčiai įšalo. Vis dėl to jau spalio mėnuo, tai gal reiks uždaryti vakarinį maudymąsi ežeruose. Ir dar miegoti prie jų visada vėsiau. Kaip ir prie bet kokių žolių, tad jei pavyksta visada renkamės vietą miške, nei atvirose pievose.
Tolumoje jau matosi Sierra Nevada kalnai. Jaučiu kaip timpteli lūpa. Net nežinau, ar čia nuo to grožio, ar kad jau pagaliau realiai artėjam iki paskutinio etapo. O gal šiaip deguonies trūkumas atsiradęs, nes buvom įpratę eiti maždaug 1500 m aukštyje su pakilimais iki 2200 m, o dabar nenusileidžiam žemiau 2000 m ir kylam į beveik 3000 m aukštį. Ir čia nepabaiga, kilsim ir dar aukščiau. Arnas kaip visada turi idėją praeiti kažkaip įdomiau, kitaip nei visi. Tad paskutinę dieną iki miesto, mes pasirenkam alternatyvų kelią ir kopiam Tallac kalną (2967 m). Nuo čia atsiveria fantastiški vaizdai. Matosi kiekvienas Tahoe ežero metras. Bet leistis žemyn buvo belekaip sunku. Visi 10 km tik per akmenis. Tai spėjau abiejų kojų čiurnas nepatogiai pasitempti, bet nieko labai baisaus. Bent jau tranzavimas buvo lengvas. Jau trečią kartą sustoja mašina važiuojanti į kitą pusę. Pasirodo vyrukas pats ėjo PCT 2021 metais, tai puikiai supranta, ką reiškia stovėti ant kelio su kuprine. Mieste užsisakom viešbutį trims naktims, nes poilsio žiauriai trūksta. Aišku, tas poilsis toks labai sąlyginis, nes reikia pasikeisti viryklę, kuri beje mums sugedo prieš 4 dienas, apsipirkti maisto ne tik vienai atkarpai, bet trims, nes Sierra Nevada kalnuose jau baigiasi vasaros kurortinių vietų sezonas, tad niekas arti PCT nebedirbs. Dar susirasti skalbyklą, pasikeisti kojines, paštas ir visi dalykai su puslapio info atnaujinimu. Tai viską pasidarom, aš jaučiu, kad dar labiau pavargau. Tačiau mieste pamatom savo pirmą kojotą. Žiauriai gaila, kad jis čia klaidžioja ir ėda šiukšles.
Bet kiečiausia tai, kad mums liko tik 850 km! Net nesitiki, kad tiek mažai. Liko pakilti 28 416 metrus į viršų, 29 508 metrus nusileisti žemyn, pastatyti palapinę gal 30 kartų ir tiek pat kartų ją supakuoti. Į Sierrą ateinam kiek pavėluotai, nes rekomendacijos yra pabaigti jas iki spalio 1 dienos dėl čia anksčiau ateinančios žiemos, o mes jas pradėsime tik spalio 10 dieną. Jau sekmadienį prasideda naktiniai rimtesni šalčiai ir dar krituliai, tai gal truputį neramu, bet tas malonus jaudulys eiti per Sierra Nevada dėl jos didybės yra didesnis nei nerimas. Labai tikiuosi, kad pavyks išvengti audrų ir sniego pusnių, bet bus kaip bus.
Ir ačiū tau, jei perskaitei viską iki galo!
Time is now!