Sierra Nevada - kenčiam, bet mylim
Sierra Nevada kalnai mus pasitinka visu savo gražumu ir iššūkiais. Atvykstam į trail'ą jau dienai įsibėgėjus, saulėta, pučia lengvas vėjas. Oro temperatūra kiek žemesnė nei buvom įpratę, bet ėjimui tinka puikiai. Kaip visada pirmoji diena po miesto yra lipimas į viršų. Už 20+ km laukia pirmasis Sierra pass'as (kalnų perėja).
Pass'ai dabar bus kasdienybė ir kiekvienas jų čia dar turi ir savo pavadinimą. Visas ėjimas atrodo maždaug taip: kopi į kalną, kol pasieki viršūnę - pass'ą; tada leidiesi žemyn; apačioje eini truputį lygiai per meadow (pieva, kurioje dažnai vingiuoja upė); ir tada lyg į sieną atsimuši į kitą kalną; staigiai ir stačiai lipi į viršų, kur bus kitas pass'as. Kad būtų aiškiau suprasti kaip tie kalnai atrodo, aš mėgstu naudoti dubens palyginimą. Nes kalnų viršūnės tave supa 360°. Įsivaizduok, kad į vieną eilę sudėti keletas dubenų. Stovi ant vieno dubens krašto, kuris yra tavo pass'as ir tau reikia pereiti į kitą jo pusę. Tad leidiesi žemyn, tada eini jo dugnu (meadow), ir vėl turi užkopti į viršų. Viršuje tavęs laukia kitas dubuo. Ir taip kiekvieną dieną. Kiekvieną kart užlipusi į viršų žaidžiu žaidimą, kur bandau atspėti, tai pro kurią žemiausią "dubens" vietą mes turėsime praeiti, nes pass'ai niekada nebūna per aukščiausias viršūnes.
Pirmąją dieną pass'o nepasiekiam, vakaras jau darosi vėsokas, paskutiniams dienos kilometrams traukiam džemperius ir pirštines. Žinom, kad laukia šaltesnės naktys. Tik dar nežinojom, kad nebeturėsime nei vienos nakties su pliusine arba bent 0° oro temperatūra. Naktis vėjuota, mes be viršutinio palapinės sluoksnio. Vienu metu net susapnuoju, kad per veidą perbėgo stirna, bet ten tik vėjo gūsis. Rytas vėsus, ilgai neužverda vanduo kavai, nes vėjas vis nupučia liepsną. Mūsų įprastą šortų ir maikutės aprangą keičia kelnės, džemperis, vėjo striukė, pirštinės ir žieminė kepurė. Čia tikriausiai pirmas kartas, kai dedamės kelnes dėl šalčio, o ne dėl kaitrios saulės ar krūmų. Kol einam mišku, vėjas dar pakenčiamas, bet išėjus į atvirą vietą, tai vargelis. Vėjas toks stiprus, kad kojos dedasi ne ten, kur planavai jas dėti. Einam stačiu šlaitu, vėjo gūsiai galingi, kartais reikia sustoti kol jis praeis, nes nei eina normaliai oro įkvėpti, kai vėjas pučia tau į veidą, nei gali saugiai žingsnį žengti, kai vėjas staiga iš šono pučia, lyg kas tave stumtų į šoną. Kaip kokiam "Bardake" bandytum praeiti pro žmonių minią iki baro :D. Oro temperatūra net +2, apie jutiminę tai iš vis nekalbu. Pirmą kartą darant pietų pertrauką statėmės palapinę tik iš viršutinio sluoksnio, nes kitu atveju negalėtume užvirti vandens ir belekaip šalta.
Nakčiai randame vietelę kur yra daugiau medžių, tad gal vėjas netalžys palapinės. Dedamės abu sluoksnius, nes debesys nieko gero nežada. Naktį girdim kaip ant palapinės kapsi, bet garsas kažkoks įdomus. Ryte pamatom, kad čia ne lijo, o snigo. Apsidžiaugiam, nes sniegas visada geriau nei lietus, daiktai išlieka sausi.
Visą dieną lengvai snyguriuoja, dangus apsiniaukęs, tad gal truputį šilčiau, vėjas nurimęs. Tačiau sniego nėra daug. Einant pamatom palapinę, iš kurios išlenda diedukas trail name'u Jack Attack. Mes jį pirmą kartą sutikome dar Vašingtone. Čia jo trečias kartas bandant įveikti visą PCT (paskutinį kartą pritrūko apie 600 km). Jam apie 70 metų. Negaliu patikėti, kad jis ne tik atsimena mus, bet ir mūsų trail vardus. Jis toks pasikūręs, labai mėgsta patarimus dalinti. Mes jį sutiksime dar bent kelias dienas. Jack Attack pasidalina info apie ateinančius blogus orus už beveik savaitės ir kaip reiktų pasidėlioti kilometrus, kad nebūti kalnuose tuo metu. Pasak jo, jis žino Sierra Nevada kalnus kaip savo penkis pirštus ir visai norėtų padandyti per jas eiti žiemą, nes niekada dar to nedarė (vėliau jis pakeitė nuomonę, kai pirmą kartą buvo tikrai šalta naktis). Pasikalbėję atsisveikinam iki greito ir nujudam tolyn.
Arnas pastebi, kad mūsų dujos į pabaigą, ir jų pakaks tik dar vienam kartui. O iki tranzavimo į miestuką dar bent 1,5 dienos. Maisto turim pakankamai, bet tokiame ore norisi valgyti kažką šilto, o ne riešutus kapoti.
Todėl pamačius vietelę prie ežero su iš akmenų padaryta laužaviete man gimsta "puiki" mintis. Sumąsčiau, kad laužavietėje galim padaryti mini laužavietę ir ant jos uždėti puodą. Jame išsivirsim makaronus (čia jau normalūs makaronai, kuriuos reikia virti apie 7 min), o dujų likutis liks kitos dienos pusryčiams. Arnas skeptiškas mano pasiūlymui, bet vis tiek pasiduoda avantiūrai. Niekada nemaniau, kad bus taip sunku įkurti ir išlaikyti mini laužiuką. Tai jis nustoja degti, tai ugnis per didelė. Visas puodas pajuodo, Arnas jau pasiruošęs jį išmesti, sako "sugadintas puodas", kad ir ką tai reikštų. Man atrodo kad dar bus galima jį atšveisti ir toliau naudoti. Prasmirstam dūmais, pietų pertrauka gavosi tragiška, nes praleidom beveik dvi valandas atsitūpę prie lauželio, kojos visai nepailsėjo, sušalom ir makaronai nelabai skanūs.
Vėl susitinkam Jack Attack, jis nueis daugiau nei mes, nes jis eina sutemus, o mes ne. Sustojam nakčiai ne pačioje geriausioje vietoje prie vandens, bet pradeda stipriau snigti ir temti, tad neturim kito pasirinkimo. Rytas labai šaltas. Viršutinis palapinės sluoksnis pasidengė leduku iš vidinės pusės. Lauke -6 laipsniai. Arnas šokinėja ir keikiasi. Tipo šilčiau tada jam :D mes kylam į viršų, o temperatūra krenta žemyn. Jau -9°. Bet užtat beveik giedras dangus. Mes čia tokį planą sukūrėm, kad jei paskubėsim, tai jau šiandien pavyktų ateiti iki kelio tranzavimui į miestą, kur laukia mūsų maisto dėžė ir ten pasilikti nakčiai. Jei jau bus per vėlu, tada miegam šalia kelio ir tranzuojam ryte. Kadangi šalta, pertraukas darom labai trumpas, nors ant saulės jau turim net kokius +5. Prieš pat kelią dar laukia Sonora pass, turim kilti į 3200 m aukštį. Aš jau vos krutu, noriu pailsėti, bet Arnas spaudžia neužtrukti. Vis galvojau, kad pasiekus viršų, mane užklups energijos pliūpsnis dėl įveikto sunkumo, čia gal kokią gerą foto padarytume, kur aš tokia tipo labai faina, bet aš vos pastoviu ant kojų ir krentu ant kelių. Buvau pamiršusi, kokia ta Sierra sunki. O čia toks vienas lengvesnių pass'ų. Bet ir čia negaliu per ilgai užtrukti, nes iki kelio dar 5 km ir reikia paskubėti, kol nesutemo.
Jau matosi kelias, aš praktiškai pasileidžiu bėgti, nes lyg ir girdžiu mašiną atvažiuojant. Arnas eina į šalia esančią aikštelę, gal ten kartais kas bus. Mašina tikrai atvažiuoja, aš bėgu per kelią ir tas senis tiesiog nuvažiuoja. Net ašaros akyse susikaupia. Tai kodėl jis nestojo? Pamiršau paminėti, kad čia labai mažai eismo būna, o žiemą kelias visai uždaromas, tad kiekviena pravažiuojanti mašina aukso vertės. Prastovim 30 min, dar kelios mašinos pravažiuoja ir mums belieka eiti į šoną statytis palapinės ir laukti rytojaus ryto.
Ir tada sustoja automobilis. Tik kad jis važiuoja į kitą pusę. Išlipa merginos, pasidaro foto. Aš jas užkalbinu, gal kartais apsisuks į mums reikiamą pusę. Bet ne, kos juda link namų, laukia 1,5 val. kelias. Aš patrypčioju, nes darosi labai šalta ir matyt tai sušildo merginų širdis, nes prasidariusi langą vairuotoja klausia, ar mes mėgstam šunis. Jos nusprendė apsisukti ir net 50 km važiuoti į priešingą pusę. Blemba, aš grįžusi į LT, tikrai būsiu gera ir pavežėsiu tranzuojančius. Kažkaip reikės atsilyginti už tokį žmonių gerumą.
Brigdeport miestukyje susirandame viešbutuką, kavinukę pavalgyti ir tada į lovą. Kaip gera miegoti šiltai, kai lauke taip šalta.
Ryte pasiimam savo siuntą, užsukam į meksikiečių kavinukę, čia privalgom tiek, kad pasidaro bloga, valandą sėdim ant bordiūro, nes arba kažkuris vems arba reiks numerio du, tad negalim nutolti nuo kavinukės. Kiek palengvėjus judam tranzuoti. Turim pasigaminę ženklą, tad laukiam tik kokias 20 min ir mus vėl veža atgal į kalnus. Turim 5 dienas pasiekti Mammoth Lakes iki ateinančios audros. Oras taip pat gerėja - laukia tik saulėtos dienos, pliusinė oro temperatūra dienomis ir minusas naktimis.
Pirmą dieną išėjus miegam 3200 m aukštyje. Naktis šalta, vėjas toks, kad baisu, jog palapinę nuneš. Bet vaizdai neapsakomo grožio. Labai tikiuosi, kad leidžiantis žemyn vėjas pagerės ir diena įšils bent iki pliuso. Taip ir nutinka. Dar už keliolikos kilometrų įžengiam į Yosemite nacionalinį parką. Mes einam jo šonu apie 110 km. Čia taip gražu, kad aš negaliu nustoti fotografuoti. Arnas jau juokiasi iš manęs, kad aš kaip tikra turistė tik fotkinu viską iš eilės, bet iš tikrųjų nuotraukos neatspindi tikrojo grožio. Kalnai virtę vientisa uola, kuria eina ir mūsų takas, tqip pat ja ir upės teka. Ir dar tie ežerai. Vienas jų pasitaiko prie pat mūsų kelio. Diena įšilusi iki +15, tad įkalbu Arną, kad reikia išsimaudyti. Mes 3 km aukštyje, ežeras kaip smaragdas. Aš šoku pirma ir negaliu nustoti šaukti. Vanduo toks ledinis, kad atrodo ir plaštakos ir pėdos nušals. Arnas galvoja, kad aš perdedu ir pats šoka nuo akmens į vandenį. Dabar jau jis šaukia :D Nesitikėjome, kad bus TAIP šalta. Aš išlipus ant kranto vis žiūriu į tą vandenį, saulės spinduliai žėri ant vandens paviršiaus, mane lyg užbūrė tas žalumas. Juk nebus labai šalta šokant antrą kartą. Ir oj kaip buvo šalta antrą kartą! Manau, čia bus pirmas ir paskutinis ežeras Sierra kalnuose.
Visas penkias dienas nesutinkame nei vieno žmogaus. Kažkokia nesąmonė, kad visas šitas gražumas yra tik mums. Yosemite parką per metus aplanko net 4 mln. žmonių. Ir viskas dabar tik mums vieniems, nes turistų sezonas jau baigėsi, jau per šalta. Prieinam Tuolumne Meadows. Čia galima miegoti tik tam tikrose stovyklavietėse. Tikriausiai dėl to, kad čia bent 0,5 mln turistų apsilanko, bet ej, jau šalta, mes čia vieni. Aišku, mes tos oficialios stovyklavietės nespėjam pasiekti ir miegam nelegaliai tiesiog ant uolos. Žemiau ta pačia uola teka upė. Vaizdas pasakiškas. Kiek neramu, kad bus labai šalta prie vandens miegoti, bet čia nėra pievų. Ir koks geras sprendimas buvo. Nes ryte pasileidus kiek žemiau į meadow, temperatūra iš 0 tampa -4. Tos pievos kažkokios magiškai šaltos. Prienam antrą kelią, kuris kerta Sierra kalnus. Čia mus sustabdo reindžeris ir iš karto klausia, kur mes stovyklaujam. Mes jam atsakom, kad mes einam PCT, jis pažiūri į laikrodį ir atsako: "You are crazy as fuck! You know you are late and the storm is coming soon, right?" Mes kiek apstulbę nuo tokio tiesmuko atsakymo, patikinam jį, kad apie audrą žinom ir jau būsim Mammoth Lakes prieš jai prasidedant.
Pasiekti Mammoth Lakes turim du variantus: eiti į kelią ir tranzuoti 13 km, arba imti šoninį 6 km trail'ą ir tranzuoti nuo parkingo aikštelės 8 km. Man pirmasis variantas atrodo patrauklesnis, nors žinom, kad automobilių eismas gali būti labai mažas ir teks visus 13 km eiti keliu patiems. Pradedam eiti keliu, kilsim į kalną 620 m., automobilių nulis. Kelias lyg naujai asfaltuotas, įtariu, kad jis yra uždarytas eismui. Už gerų 15 min. girdžiu, kad kažkas atvažiuoja. Atsisuku, o ten milžiniška spec. mašina. Keliu nykštį į viršų, gal sustos. Ir sustoja! Pasirodo kelias tikrai uždarytas 5 km iki apžvalgos aikštelės viršuje, nes tvarkomas. Jį atidaro tik savaitgaliais, o šiandien pirmadienis. Čia jau antra kartas, kai tranzuojam ant uždaryto kelio :D Pasiteirauju, gal galėtų mus pametėti. Vairuotojas važiuos tik 1.6 km, bet čia geriau nei nieko. Tad užlipam kopėčiomis į kabiną, kažkaip ten susigrūdam ir patenkinti judam į kalną. Likusius kilometrus kopiam patys, o nuo tos vietos kur kelias atidarytas gaunam kitą pavežimą iki miesto.
Pasirodo audra pasislinko per kelias dienas, tad mieste užsibūnam net 4 naktis, nes nesinori audros metu būti kalnuose. Juolab, kad kuo toliau, tuo vis kylam aukščiau. Dabar miegoti 3 km aukštyje jau pasidarė norma, o pass'ai kils iki 4 km aukščio. Čia tikrai gerai pailsim, su daug maisto ir tiesiog gulinėjimu lovoje. Už lango kartas nuo karto palyja, bet nėra jau taip blogai. Sąžinė truputį graužia, kad čia mes taip tinginiaujam vietoje ėjimo, bet viešbutis apmokėtas, tai neišeisi anksčiau.
Jau atėjus išėjimo dienai, pagaliau prasisklaido debesys ir pasimato baltos kalnų viršūnės. Ok, mieste lijo, o kalnuose snigo. Bet tikriausiai nebaisiai daug, nes lietus nebuvo kažkoks įspūdingas. Lengvai nusitranzuojam iki trail'o ir čia mes truputį pasimetę. Sniego kiek daugiau nei tikėjomės. Čia ne taip kaip prieš gerą savaitę, kai jo lyg rupios druskos būtų kas pabarstę. Čia jau sniego senį gali lipdyti.
Pradedam eiti. Lipasi sunkiai, nes ir mieste ilgai užsibuvom ir per sniegą nelabai pratę eiti. Po kelių kilometrų batai visai permirkę. Lauke pliusas, tad sniegas tirpsta, o vanduo nesigeria į žemę. Sniego pusnys gero sprindžio gylio. Kartas nuo karto pradeda snigti, bet judam toliau. Saulė pasislėpė už kalnų ir šlapios kojos pradėjo šalti. Šąla tiek, kad jau nesavomis pėdomis einam. Prašau Arno stoti anksčiau nei planavom, nes jei eisim dar tris km, bijau, kad kojos pirštai pamėlynuos. Pasistatom palapinę išdžiūvusio upelio vagoje tiesiai ant sniego. Sulendam į miegmaišius, valgyt nesinori, bet reikia. Traukiam sūrį, riešutus, kad kūnas turėtų gerų kalorijų kūno šilumai palaikyti. Sukilo vėjas, visą naktį palapinę drasko kaip pašėlęs. Ant palapinės krenta sniegai nuo medžių. Baisu, kad skylės nepramuštų. Kojos įšyla tik po gerų 4 valandų nuo nuėjimo miegoti. Tad miego kaip ir nebūta. Palapinė vėl apšalusi iš vidaus. Visa kita sušlapo nuo po mumis buvusio sniego. Dedamės sausas kojines, aš sukarpau didelį šiukšlių maišą (jį naudoju kuprinės viduje kaip papildomą apsaugą nuo lietaus), kurį vyniosimės ant pėdų, gal taip pavyks apsisaugoti nuo sušlapimo. Vakarykštės šlapios kojinės sušalo į ledą. Žvengiam balsu. Tada laikas kišti kojas į batus. Ir jie sušalo į ledą, kieti kaip akmuo. Čia ir juokinga ir graudu. Tai kaip sukišti koją į batą, kuris visai nejuda? Užsidedam pirštines ir bandom kažkaip išlankstyti batą. Lauke vėjas nurimęs, visiškai giedra, naktį dar daugiau prisnigo, o patirpęs sniegas dabar sušalęs į ledą. O vaizdas pasakiškas. Tik labiau slidinėti norėtųsi, o ne hike'inti. Susipakuojam daiktus, palapinė iškart pasidengė ledu, kur buvo šlapia. Ir tada atėjo sunkioji dalis - nuspręsti,ką darom toliau. Gal dvi valandas dėliojom pliusus ir minusus ar eiti toliau, ar apsisukti atgal. Ką daryti apsisukus? Bandyti važiuoti į pietus ir nuo ten eiti, grįžti į miestą ir laukti kol sniegas nutirps? Ar eiti toliau į priekį, nes gal sniego bus mažiau? Iki sekančio miesto 180 km, 6 dienos ėjimo. Kiek ilgai galim kentėti šaltas kojas? Ir abu tokie 50 ant 50. Aš pasiūlau pabandyti ir eiti toliau. Arnas nustebęs sako, kad aš drąsesnė už jį. Nueinam dar kelis km ir aš jau nebejaučiu kojos pirštų. Einu ir kaupiasi ašaros, nes suprantu, kad ilgai taip negalėsiu. Dabar dar tik 3 km aukštis, einam mišku, nėra stačių šlaitų. Kas bus, kai reikės eiti kur aukščiau ir pavojingiau, kai nejauti savų pėdų? Jau vieną kartą slydau žemyn. Nenorėčiau to pakartoti, buvo labai baisu. Vėl stojam pasvarstyti, ką daryti. Dar po valandos priimam sprendimą, kad reikia suktis atgal. Mes nesame pasiruošę tokiam ėjimui. Verkiu pasikūkčiodama. Negaliu pailikti kalnų, negaliu palikti Sierra etapo neužbaigto. Vis kartoju sau: "be humble, be smart, don't be arrogant and ignorant". Arnui ir belekaip sunku grįžti atgal, vis svartom, gal per daug išsigandom ir reikia būti drąsiems ir judėti į priekį. Bet tuo pačiu reikia nebūti arogantiškiems kvailiams, nes niekas neuždės mums medalio, kad čia eisim per vargus, neteksim kojos pirštų. Bet blemba kaip sunku. Vis dvejojam, bet pajudam atgal link Mammoth Lakes. Ir vėl sustojam, o gal darom klaidą. Bet kojos jau šlapios, maišas nepadėjo. Ir vėl verkiu, kaip nenoriu palikti kalnų. Bet ar turėdama šlapimo takų ar inkstų uždegimą (abu esu turėjusi ne kartą, tai žinau ką jie reiškia) ir būdama su temperatūra nueisiu daugiau į priekį? Tad nekeičiam krypties, atgal grįžtam 16 km. Bet sustojam dar kelis kartus su apsvarstymais, o gal apsisukam. Grįžę į miestą, pasidarom namų darbus: pasitikrinam sniego situaciją, jo dar turėsim bent 250 km., nusiperkam kates ant batų (microspikes), kad būtų saugiau eiti per sniegą, ypač rytais, kai jis sušalęs į ledą. Taip pat nusiperkam ilgas neperšlampamas kojines ir papildomą neperšlampamą dugną palapinei statyti. Ir bandom vėl - the spirit is still there. Nepasiduodam. Sierra Nevada kalnai verti užsispyrimo. Gal nepavyks nueiti visos likusios atkarpos (550 km) dėl laiko stokos, bet didžiąsias Sierras tikrai bandysim nueiti, o likusi aukštosios dykumos dalis gali likti ir nebaigta. O gal spėsim ir iki Tehachapi. Kas čia žino dabar.
Orai nebus patys geriausi, dar laukia kritulių, bet jaučiamės pasiruošę. Pabandom iš naujo! :D
Time is now!