Navigator & Ice-Cold Coke
Na ir gerą savaitę apturėjom! Gerokai pailsėję Palm Springs su naujais batais išžygiavom atgal į kelią. Pirmi žingsniai smėlėtu keliuku buvo labai smagūs, jautėsi, kad kalnuose gal truputį vėsiau nei mieste, bet tai buvo tik trumpam. Buvom suplanavę nueiti bent 20 km tą dieną, bet karštis pasivijo mus greičiau, nei mes su savo dideliais batais spėjom žingsniuoti. O karšta ne šiaip sau buvo. Karšta buvo iki galvos svaigimo ir pykinimo. Toks jausmas lyg, kad per keturias dienas kūnas pamiršo, kad ir prieš tai nebuvo labai vėsu. Kūnas spėjo pamiršti išvis, kad mes jau ėjom, tai čia mums buvo lyg ir nauja pradžia, nes buvo labai sunku. Bet koja už kojos kažkaip įsijudėjom.
Buvom prisižadėję sau užkopti į San Jacinto kalną, bet to pažado pradėjau gan greitai gailėtis :D Jis jau toliausiai matėsi už kalnų kalnelių, į kuriuos taip pat reikėjo užlipti, tai statumo laipsnis greitai šoktelėjo, ir oj tos šlaunys degė, oj tos subinytės mūsų dirbo. Bet kaip buvo verta! Nuo vaizdų gražumo pasimiršo kiek kartų nuo kaktos prakaitą braukėm, pasimiršo visi pykčiai, visi negražūs žodžiai pasakyti tiek mintyse, tiek garsiai. Pasigrožėjom vaizdais, vėjas gerai galvas prapūtė ir tada pusantros dienos kelio žemyn, nes turėjom kirsti dykumoje esantį greitkelį, kad vėl galėtume kopti į kitus kalnus. Pasakyčiau, kad lipimas žemyn ne ką malonesnis nei lipimas į viršų, kai statumas nežmoniškas. Ypač keliai nebuvo patenkinti, bet užtat pėdų neskaudėjo dėl pūslių - ačiū naujiems batams :)
Ir dar mums neįprastas reiškinys čia vyksta tuose kalnuose: kuo žemyn, tuo augmenija skurdėja iki menkų ir dažnai sudžiūvusių krūmokšnių, kuo aukščiau - atsiranda medžiai, gėlės ir svarbiausia - pavėsis. Žodžiu visai kitaip, nei esam įpratę matyti kituose kalnuose. Tai mums patinka būti ne žemiau nei 2000 metrų nuo jūros lygio :)
Ši savaitė dar išsiskyrė tuo, kad turėjom ne vieną pirmą kartą. Malonus pirmas kartas, kuris jau pasidarė kaip ir norma, tai miegoti be viršutinio palapinės sluoksnio. Jei naktį pabundi ir pramerki akis, matai žvaigždes, o man kaip atsakingai už namą, reikia mažiau praleisti laiko statant ir išardant palapinę. Arnas bando įsiūlyti dar vieną palengvinimą, tai miegoti tik su miegmaišiu, be palapinės (cowboy camping), bet man neramu, kad kokia gyvatė gali įsirangyti į miegmaišį, ar koks burundukas ausį apgraužti. Tai čia aš lengvai nepasiduodu ir negaliu pasižadėti, kad bent kartą pabandysiu. O Arnas, manau, vienas irgi neišdrįs :D Ir dar apie gyvates - tos barškuolės jau kiek įkyrėjo. Kiekvieną kartą Arnui einant parnešti vandens į šoną nuo PCT, viena jų būna susirangiusi kur netoliese. Gerai bent tiek, kad Arnas turi gerą santykį su jomis - jos visada mandagiai nušliaužia į šoną ir leidžia jam prisipilti vandens. Aš kartą nuėjusi prie tokio visai patogaus akmens pritūpti, nepasakiau savo standartinio "šiu šiu šiu", tai nepatikėsit kokiu greitumu kelnes užsimoviau, kai jau beveik darant pirmą numerį pamačiau barškuolės uodegą pusmetriu nuo savęs.
Taip pat pirmą kartą sulaužiau vieną palapinės strypą, bet turim ale tokį palapinės repair kit vamzdelį, kuris kaip ir padeda dar tai palapinei stovėti.
Pats maloniausias pirmas kartas šiam kely, tai ėjom per beveik išdžiūvusią upę, bet vandens dar liko pakankamai, kad galėtume mest rūbus į šalį ir tūptelt į ją. Sakyčiau, kad karštą dieną tai šimtą kartų geriau nei dušas!
Jau kad užsiminiau apie vandenį, tai mes turim labai keistą santykį su juo. Per šią savaitę sugebėjome tris kartus jo turėti nepakankamai ir taupėm kiekvieną jo gurkšnį. Neįsivaizduojat kaip sunku atsigerti tik truputį, kai jau valandas eini be jokio šešėlio, o saulė kepina ne tik makaulę, bet ir visas atviras kūno vietas. Arnas tokiais momentais tik ir kalba kaip jis norėtų Coca Cola su ledukais, ir dėl jos dar galėtų keletą papildomų kilometrų į kalną pakopti. Tai taip ir gavo savo trail name'ą "Ice-Cold Coke" :D O mano rankos nuo šios saulės kaitros turėjo atviras nudegimo žaisdas, kurias teko kelioms dienoms užklijuoti, kad bent kiek pagytų. Ir dar keistas dalykas su mano rankomis vyksta, kai leidžiamės kalnu žemyn. Pirštai taip pradeda tinti, kad jie panašėja į grill dešras, o ne žmogaus pirštus. Mmm, visai norėčiau grill dešrelių, keptų ant laužo :D
Po kelių dienų priėjom kitą beveik išdžiūvusios upės vagą, kurios viduryje buvo likęs tik siauras sraunus upelis. Pradžioje buvo smagu, kad keletą km nereikės neštis daug vandens, nes jis bus visada šalia. Bet problema ta, kad prieš tai ta upė buvo tokia galinga, kad nuplovė krantus taip, kad net PCT kelio nebeliko, tai teko eiti jos vaga. Ar įsivaizduojat koks yra kalnų upės dugnas? Akmenys, akmenys ir dar kartą akmenys. Aiškaus kelio nesimato, bandai ieškoti kitų hiker'ių pėdų, tą upelį gal kirtom 30 kartų, du kartus pereiti sausomis kojomis nepavyko ir visa tai tęsėsi net 10 km. Sutikom patyrusį keliautoją vokietį, tai net jis jau buvo pasiutęs nuo tokio kelio ir norėjo viską mesti. Bet čia gavau savo trail name'ą iš Arno :) Nuo šiol hiker knygose pasirašau kaip "Navigator", nes šioje pekloje labai stengiausi atrasti kiek įmanomą patogesnį keliuką per akmenų pragarą. Po šitos kankynės atsirado kita - išdegę miškai, kuriuose belekiek privirtusių medžių, kurios turi apeiti, o tai reiškia dar papildomai kopti į viršų. Ir dar vandens nėra 28 km! Žodžiu, tikras smagumas :D Bet čia mus vedė viena perskaityta frazė, kuri verčiasi maždaug taip: "neleisk komfortui paslėpti tavo tikrojo potencialo". Tai ir neleidom, žingsnis po žingsnio ir mes atėjome į labai gražų kalnų miestelį Big Bear Lake. Tik, kad čia barškuolių daugiau nei meškų :D Tai vieną dienelę pailsėsim, įšoksim į dušą po 8 naktų palapinėje ir žygiuosim toliau.
Rašau šį tekstuką mažo viešbutuko kiemelyje, tarp pušų, įjungtos lauko lemputės, o netoliese sėdintis vyras su kaubojiška kepure groja lūpine armonikėle. Tiesiog pasaka. Time is now!