Nesakyk "op" anksčiau laiko
Na ką, gera pradžia - pusė darbo? Nelabai paėjo šis posakis mums :D Išėjus iš Julian miestelio buvom pilni energijos, su naujomis pirštuotomis kojinėmis, bet pėdų reikalai nebuvo pilnai išspręsti. Ir tie reikalai mus labai greitai pasivijo pilna jėga jau sekančią dieną kalnuose. Labai keistas jausmas apima, kai bandai dėtis batus, bet verki, nes taip skauda pirštus, kulną, bet vis tiek bandai sukišti tą padidėjusią pėdą į batą. Dabar galvoju, ar verkimas buvo labiau apie skausmą, ar apie žinojimą, kad su skaudančia pėda tau dar liko nueiti 25 km. Žodžiu, tą dieną tuos kilometrus nuėjom, nes dienos pabaigoje turėjo būti upelis. Ir, o dievai, kokia palaima pagaliau turėti natūralų vandens šaltinį, kur gali tas pėdas įmerkti! Pasimiršo paskutinių 5 kilometrų šlubavimas, kartu su pėdų maloniu nušalimu vandenyje.
Bet mes tokie sakyčiau optimistai, iš vakaro susitvarkę visas pūsles, žadintuvą užsistatėm standartiškai 5 val. ryto ir nuėjom miegoti. Ryte optimizmas dar gajus, supakuoju miegmaišius ir visus kitus miegojimo padargus, Arnas ruošia rytinę kavą, aš nusiimu miegojimo kojines ir tada staigmena - abi pėdos ištinusios kaip kaladės, vienos kojos kulnas pakeitęs spalvą, toks gražiai violetiniai mėlynas patapęs. Tai mes pasėdėję, pasitarę - paros stovyklą atidarėm ir nusprendėm zero dieną pasidaryti. Ir šventai tikėjom, kad šalto upelio vonios stebuklus padarys ir jau kitą dieną tikrai mes kaip ant sparnų lėksim. O, bet, tačiau, sparnai nunešė tik 8 km. Abiejų mažieji pirštai tokie jautrūs buvo, kad Arnas ne kartą kėlė klausimą, ar jie tikrai žmogui reikalingi, gal būtų galima juos tiesiog pašalinti :D Bet vėl pasitarėm ir nusprendėm, kad jei jau turim po penkis kojų pirštus, matyt taip ir turi būti, tai geriau juos paliekam, bet ieškom būdų kaip čia nuvykti į pakankamai didelį miestą, kuris turėtų REI aktyvaus laisvalaikio parduotuvę ir mes galėtume įsigyti naujus batus, kelias dienas pagulėti lovoje ir pėdoms duoti poilsio.
Ir štai taip mes atvykome į Palm Springs, kur prireikė 4 dienų lovos režimo, druskos vonių, šaldymo ir antibiotikų. Keturias dienas egzistavome, žiūrėjome į šalia esančius kalnus, galvojome kaip kiti eina, o mes strigę čia. Bet kiekvienas turime eiti savo kelią, tai vis priminėm sau, kad mes čia ne šiaip sau tinginiaujam, nes jei pėdos nedirbs, mes šiaip ar taip niekur nenueisim.
Tad pailsėję, nusipirkę naujus Altra batus, kurie garsėja savo klouno bato išvaizda, dėl didelės erdvės kojų pirštams, jau pakuojamės daiktus ir lėksim tranzuoti, kad sugrįžti į PCT. Beje aš įšokau į 44,5 dydžio vyriškus batus :D Žinoma jie man kiek didoki, nes tikslas ir yra turėti didesnius batus, bet bijau, kad su moteriškais bateliais teks atsisveikinti, nebent rasiu, kur drag queen perka savo batelius :D
Ai ir būsim sąžiningi, praleisim 68 km PCT, nes grįžti ten pat velniškai sudėtinga, tai nukertam mažą dalį ėjimo, bet kaip kompensacija - kopsim į kalno San Jacinto viršūnę (3302 m), kuri mūsų keliui nepriklauso, bet į viršukalnes visada smagu užkopti.
Dar prieš einant tranzuoti užsuksim į McDonald's, nes neduok Dieve sukūsim :D Ir dar Arnas perskaito žinią, kad kelias, kuris mums reikalingas tranzavimui, visą dieną prieš buvo uždarytas dėl avarijos ir susišaudymo, tai labai tikimės, kad jis jau bus atidarytas ir mums nereiks praleisti dar vienos dienos karštajame Palm Springs (čia +40 karčio).
Time is now!