Be pavadinimo
Na ka, mes ir vel Jungtinese Amerikos Valstijose, ir vel zygiuojam PCT keliu :D
Turejom 6 dienas pagalvoti rasyti ar nerasyti kaip mums sekasi. Lyg ir vargina sis darbas, bet kaip ir smagu pasidalinti savais ispudziais ir vargais su kitais. Arnas salia manes bibliotekoje jau pasakoja kaip cia tureciau pradeti rasyti, ka pamineti, bet minciu galvoje daug ir visokiu, tad is karto pasisakau, kad tekstas nebus rislus, atsiprasau, kad be lietuvisku raidziu. Turiu tik viena valanda pagalvoti, ka papasakoti, o as kaip zinia klaviaturai vis dar naudoju tik kelis ranku pirstus :D
Pradziai kaip ir noretusi pasakyti, kodel mes kartojame PCT, bet tiesa pasakius as dar ir pati nezinau. Arnas sako, todel, kad patiko pirma karta :D Tai tarkime siai dienai cia yra musu pagrindine priezastis. Gal tik ka svarbu pamineti, kad si karta einame nuo kitos puses, t.y. pradejome kelia prie Meksikos sienos ir keliaujame i siaure. Esame priplanave visokiu krypciu pakeitimu ir si karta, bet apie tai gal kada veliau parasysiu.
Siai dienai nuejome 124 km, tai yra net 3% viso PCT. Skamba kiek juokingai sis skaicius, bet juk gera pradzia - puse darbo. Gerai butu, kad ir musu pedos taip pat galvotu, tai ne tik einam, bet ir manifestuojam 😊 Pradzioje nepersistengiame, einam po mazdaug 25 km, tai dar kokia savaitele tokiu tempu, o po to jau kilsim 30 – 40 km per diena.
Siomis dienomis einame dykuma, kuri nera pati graziausia PCT dalis, bet galiu pasakyti, kad dykuma labai stengiasi buti patraukli. Zaliuoja krumai, zydi ivairios geles (bet visumoje vis tiek gan skurdu), tai cia jau sis tas. Taciau kelias mus pasitiko su kaitria saule, +30 ir daugiau karscio bei graziu zydru dangumi, ko pasekoje, mes neturime jokio seselio. Tai karstis “dauzo” gerai, pedos ta pajuto taip pat labai greitai, abu su Arnu uzdirbome po 9 pusles. O dar tos dulkes… Nuo kuriu pabegti neimanoma, kojos apdulka per kelnes, per kojines. Rankos nesvarios, vandens visai nera, pakanka nestis tik atsigerimui ir maisto gamybai. Pirma diena buvo kiek sunkoka mums abiems apsiprasti su nesvara, nes mes tokie abu linke prie perdetos svaros, bet ikvepem – iskvepem ir dabar visai nieko sedeti ant zemes, nesiprausti ir pasitenkinti slapiomis servetelemis. Gal dar truputi paaiskinsiu kokia ta situacija su vandeniu. Cia nera ezeru, mazi upeliai, kurie gal kada sezono pradzioje dar egzistavo, o dabar yra visiskai isdziuve. Tai mes vandens gauname tik tose vietose, kur zmones (“trail angels”) gera valia jo atveze ir paliko didelese talpose. Kitas vandens saltinis – stovyklaviete ar kur pakelyje irengti vandens greziniai, kurie pavasario/vasaros metu buna ijungti. Taciau ta vandeni taip pat butina filtruoti.
Galvoju kas dar cia gero nutiko per sias pirmas dienas. Barskuoles - va cia tai kazkas mums naujo. Teko prasilenkti jau su 3. Nelabai malonus reikalas, nes ne visos barskina savo uodega, kad perspetu apie savo buvima. Tai reikia visuomet ziureti, kur deti koja ir ant akmens geriau uzlipti, nei perlipti ji, nes po juo gali sleptis ji. Visokie ten filmu bajeriai kaip uzverzimai, nuodu isciulpimai cia netinka, tai stengiames buti ekstra atsargus, nes pagalba i kalnus pasikviesti ir nebutu labai lengva. Dar yra visokiu voru, nuo kuriu ikandimu gali pradeti puti oda, tai eidama i krumus pritupti gerai apsizvalgau ir dar tipo pasukauju, kad ir vorus ir barskuoles isbaidyciau :D O beje zinojot, kad jos urvuose gyvena? Visas kelias, ir “tentsites”, ir stovyklavietes pilnos urvu. Tai pries einant miegoti pacius arciausius urvus prie palapines akmenimis uzdengiam. Atsarga gedos nedaro juk :D Mesku cia dar nera, sutikom tik kojota, kuris kirsdamas kelia aplojo mus, lyg mes butume sutrukde jo ryta.
Ir dar yra artimuju ir draugu laiskai. Kaip smagu skaityti laiskus 😊 Taupau juos, skaitau tik kas kelinta diena. Aciu visiems, kas juos parasete!
Tai pirmam kartui tikriausiai tiek. Time is now!
P.S. Daviau Arnui paskaityti pries dedant i puslapi, tai sake truksta dramatizmo :D Nes eiti sunku, skauda pedas, karstis alinantis. Tai cia tiesa, tikrai eiti sunku. Bet nuotaikyte yra, tai keliaujam toliau 😉