Visi taskai ant "i"
Pagaliau atejo laikas parasyti paskutini irasa apie PCT. Siandien suejo lygiai menuo, kuomet pasiekeme finisa. Visa si menesi raginome vienas kita, kad reikia padaryti paskutini irasa, kad truksta kazkokio uzbaigimo, bet vis atsirasdavo kitu “reikalu” (siuo metu atsipute keliaujame po Meksika, tad reikalai is tikruju nera tikri reikalai). Taip pat, tik padarius ta paskutine nuotrauka su sampanu, galvoje dar buvo tiek daug neaiskiu minciu, sujauktu jausmu ir tikrai nebuvo suvokimo, kad ejimas jau baigesi. Todel tuo metu demesi nukreipeme i atvykusius mus aplankyti draugus, i artejancias Kaledas ir kelione i Meksika. Kitaip tariant, pabegome nuo galvojimo apie tai kaip jauciames. Taip nutiko turbut samoningai, nes buvo baisu susidurti su tuo pabaigos jausmu.
Musu sutikti hiker’iai Facebook paskyroje dalinosi savo patirtimi, kaip sunku grizti i “normalu” gyvenima po 5 menesiu praleistu kalnuose, kuomet vieninteliai tavo kaimynai buvo stirnos ir visokio plauko grauzikai. Zinoma, smagu miegoti lovoje, tureti dusa kiekviena diena, ir jaustis ramiam, kad tavo daiktai tikrai nesuslaps lietui lyjant. Bet staiga is “siandien neturiu jokiu planu” reikia sugrizti i “o velnias, per si kamsti veluoju i darba”. Is buvimo vienam gamtoje pereini i spusti autobuse. Is gebejimo gyventi su tiek daiktu kiek panesi ant peciu susiduri su besaikiu vartojimu ir kasdiene kova atrodyti geriau, tureti daugiau uz esancius aplink tave. Sioje vietoje norisi komentaro apie minimalistini gyvenima. Zmones, kurie turejo galimybe istrukti is miesto gyvenimo ir menesi ar daugiau pagyventi palapineje ar minimalistinemis salygomis labai megsta postringauti apie tai, kad staiga suprato, jog jiems nieko nereikia ir pradeda smerkianciai nuziurineti visus, kurie nori tureti daugiau nei telpa kuprineje. Kitaip tariant, juos aplanko krastutinis nusvitimas.
Taciau nusvitimas trunka labai trumpai, nes nori ar nenori vartotojiskoje visuomeneje tampi vartotoju stulbinamai greitai. Gali puikiai apsieiti su vienu puodu, kuomet sedi prie lauzo kazkur kalnuose, bet virtuveje dar reikia ir keptuves, 10 skirtingo dydzio dubeneliu, kepimo formeliu ir t.t. Taciau supraskite mus teisingai - mes tikrai supratome, kad daiktu kaupimas, aplinkiniu nuomones ir varzytuves su nezinia kuo neturi buti gyvenimo centre. Bet mes labai stengemes isvengti to krastutinio nusvitimo ir aiskiai suvokti, kad PCT gyvenimas buvo puikus issukis, bet tai nera tikroji kasdienybe. Taip mes truputi apsaugojome save nuo PCT “lomkiu” (nauji ispudziai Meksikoje ir tekila taip pat gerokai padeda :D). Sakome truputi, nes butent dabar, praejus vienam menesiui, mes abu jauciame pati tikriausia ilgesi siam keliui. Norisi sugrizti i labiausiai patikusias vietas, norisi atsidurti ten, kur nera zmoniu, norisi sunkiai kopti i kalna ir nusipelnyti maudyniu gaivinanciame ezere, norisi staugti kaip vilkams ant kalnu virsuniu ir kad ir kaip keistai tai skambetu, pasiilgstame galimybes bet kada ir bet kur padaryti “sysiu” :D
Taciau nenorime, kad sis paskutinis irasas butu vien tik apie prisiminimus ir jausmus, todel nusprendeme pasidalinti siokia tokia statistika apie si nuostabu kelia.
Kilometrai: 4 267 / Zingsniai: 6 095 714
Keturi tukstanciai du simtai sesiasdesimt septyni kilometrai. Pesciomis. Nerealiai ir net bauginanciai sis skaicius atrode pries PCT. Netgi iveikus si atstuma, 4267 km vis dar atrodo neitiketinai daug. Sunku suvokti, kad mes is tikruju tiek nuejome – virs 6 milijonu zingsniu..!
Turbut techniskai mes nuejome siek tiek daugiau. Musu startas buvo artimiausiame imanomame taske prie Kanados sienos, kuri dar galima pasiekti automobiliu (Hart’s Pass). O jis yra 50 km i pietus nuo sienos, tad mes nuejome iki pat sienos, izengeme viena koja i Kanados teritorija ir grizome atgal, iveikdami si atstuma du kartus. Taip pat mums teko sukarti papildomu kilometru ieskant vandens saltiniu, apeinant uzdarytus del gaisru PCT ruozus, einant nuo PCT gerokai i sona, kad pamatytume fainas vietas (kaip Whitney kalno virsune) ir patenkant i miestelius. Taciau taip pat turejome keleta silpnumo akimirku, kai budami netoli miestelio, pavarge ir isalke, nuspresdavome nukirsti (ar dar blogiau – nutranzuoti) keleta ar keliolika kilometru. Bet galu gale tu off-trail kilometru buvo daugiau ir jie padenge sias musu mazas nuodemes.
Dienos: 165
Nuo Kanados iki Meksikos sienos mes uztrukome 165 dienas, is kuriu 34 buvo nulines (zero miles day). Nuline diena yra poilsio diena, kuomet nenuejome nei vieno kilometro PCT kelyje (neskaiciuojant bent keliu kilometru miestelyje, zujant tarp nakvynes vietos, maisto prekiu parduotuves, skalbyklos, kavines, baro ir kt.). Tad buvo 131 tikroji ejimo diena. Itraukiant sustojimus miesteliuose ir nulines dienas, vidutiniskai ejome po 25,9 km per diena. Tik hike’inimo dienu vidurkis - 32,6 km. Visai neblogai, ar ne? :)
Kilometrai einant atskirai: 8
Sutikome nemazai poru ar draugu, kurie PCT ejo kaip ir kartu, bet ir atskirai vienas nuo kito ir susitikdavo tik nakvynei, poilsiui ar valgiui. Taciau mes visada ejome kartu, nepaisant to, kad musu tempas ne visada buvo vienodas. Gabriele tiesiog super greitai eidavo nuokalneje ir Arnoldui tekdavo tiesiog begti, kad laikytusi kartu. O Arnoldas (ko pasekoje Gabrieles buvo pramintas “kalnu oziu” :D) tiesiog zibedavo kopdamas i kalna.
Taciau buvo viena isimtis, kuri tesesi 8 kilometrus. Taip jau nutiko, kad iseinant is vieno is miesteliu ir griztant i PCT kelia, smarkokai susipykome. Susipykome del smulkmenos, bet taip jau gavosi, kad vienas kita pasiunteme ten, kur nederetu… Taciau issiaiskinome, kad pasiuntimas ant keletos raidziu nera labai toli – tik 8 kilometrai ;)
Ilgiausias laikas (dienomis) be duso: 10
Labai nesigiriame, bet turbut buvome patys svariausi hiker’iai visame PCT. Nepraleisdavome nei vieno upelio, kur galejome siek tiek nusiprausti ir girdejome daugybe komplimentu, kad atrodome svarus ir sviezi. Kartais net reikejo zmones itikineti, kad mes tikrai esame thru-hiker’iai, o ne kokie vienos dienos ar savaitgalio keliautojai. Taciau maudynes gamtoje neprilygsta tikram dusui, ypac jei galvos neplovei 10 dienu. Drasiai galime teigti, kad karstas dusas yra nuostabiausias civilizacijos kurinys, kurio labiausiai truksta esant laukineje gamtoje.
Issimaudyta ezeruose: 14
Sis statistikos rodiklis mums labiausiai patinka. Siuo malonumu megavomes Vasingtono ir Oregono valstijose liepos – rugsejo menesiais, nes veliau jau buvo tiesiog per salta. Bet cia kalbame apie sokima i ezera ne del svaros, bet del malonumo. Kuomet pamatydavome ezera ir nuspresdavome, kad i ji soksime, turedavome susitarima: kai tik randame tinkama vieta maudynems, labai greitai nusimetame drabuzius ir is karto sokame i vandeni be jokiu “palauk, patikriname vandeni ir pan.”. Svarbiausia budavo nespeti atvesti po intensyvaus ejimo ir neprarasti noro atsigaivinti, nes vanduo dazniausiai budavo labai saltas (ypac Vasingtone, kur matydavosi, kad i ezera teka tirpstantis sniegas). Taciau nei viena karta nepasigailejome skinny dipping’o…
Uzkurti lauzai: 6
Sis skaicius gal ir galetu buti didesnis, bet yra kaip yra. Daznai i nakvynes vieta ateidavome pavarge ir likus tik 15 – 30 minuciu iki tamsos, tad pritrukdavo jegu lauzui. Taip pat lauzu skaiciu ribojo parku, pro kuriuos ejome, reguliavimai (tam tikrame aukstyje lauzai buvo draudziami). Taciau megavomes kiekvienu lauzu, kuri turejome – lauzo sviesa, siluma, ramuma ir ryskios zvaigzdes danguje – nuostabu. Lauzus ikurdavo Arnoldas, o Gabriele visada nerimaudavo ar lauzas tinkamai uzgesintas, ypac po to vieno karto, kai vos nepadegeme misko paklotes…
“Ikopimai” i Everesta: 16,3
Taip taip, is viso 16 kartu ikopeme (beje, ir nusileidome) i Everesta. Skaiciuojant ne nuo kokios nors base camp, bet nuo juros lygio :) Vertikaliu auksciu skirtumas PCT yra 144,2 km aukstyn ir 143,5 km zemyn, o ikalnes/nuokalnes laipsnis - 6,7%. Auksciausia virsune sioje kelioneje - 4 421 metro aukstyje esanti Whitney virsukalne. Nors jau siame aukstyje buvo sunku kvepuoti ir tai yra tik puse viso Everesto kalno aukscio, ikopimas i tikraji Everesta vis dar lieka musu bucket list’e.
Batu poros (kartu): 8
Pasirodo hiker’iu batu mados labai pasikeite, o mes nespejome su naujausiomis tendencijomis. Mes buvome vieni is senuju mohikanu, kurie PCT pradejo su tikrais hiking boots’ais, taciau gan greitai pasigailejome (Gabrieles skausminga istorija apie nuospaudas ir istinusia kulksni). Jei esi rimtas hiker’is, tavo batai turi buti daug lengvesni. Jie panasus i begimo batelius, taciau skirti labiau kalnams nei lygiam pavirsiui (trail runners). Taciau nepaisant kaip jie atrodo, siuos batus reikia keisti apytiksliai kas 800 kilometru. Kuomet jau patys turejome tinkamus batus ir jei sutikdavome hiker’i su tokiais rimtais, sunkiais zygio batais, is karto suprasdavome, kad jis/ji nera PCT thru-hiker’is.
Daugiausiai nuospaudu ant pedos vienu metu (Gabriele): 7
Tai buvo tikrai ispudinga (ir labai skausminga). Nepaisant to, kad Gabriele turejo milziniska, tiesiog gigantiska pusle ant kulno, dar sesios isikure kitose pedos vietose (taip, jos visos buvo ant vienos pedos). Taciau Gabriele gan didvyriskai klibinksciavo i prieki tik su trumpomis verkimo pertraukelemis.
Mus pavezusiu (i/is miestelio) transporto priemoniu skaicius: 46
Negalvokite, kad mes tranzavome vietoje ejimo (prisipazinsime, kartais kildavo tokiu desperatisku minciu). Viena is sunkinanciu ir tuo paciu PCT daranciu stulbinamu nuotykiu savybiu yra ta, kad dauguma miestu buvo labai nutole nuo kelio. Todel beveik visada, norint patekti i miesteli ir veliau is jo isvaziuoti, tekdavo pasikliauti zmoniu geranoriskumu. Sakome dideli aciu net 46 geros valios zmonems, kurie nesudvejojo ir sustojo nelabai svariems, nelabai kvepiantiems ir labai pavargusiems hiker’iams su Lietuvos marskineliais.
Nutranzuoti (i/is miestelio) kilometrai: 1 041
Kuomet sedejome prie Google zemelapiu ir bandeme tiksliai prisiminti nuo kur ir iki kur tranzavome, patys labai nustebome, kai susumavome net 1041 kilometra. Sis skaicius atrode stulbinamai didelis turbut del to, kad tai buvo mums abiems pirmoji tranzavimo patirtis. Dziaugiames, kad niekada neteko labai ilgai stoveti prie kelio iskelus nyksti ir kartais tai trukdavo tik kelias minutes.
Suvalgytu ledu litrai (kartu): 16
Net nezinome, ar verta kazka dar papildomai komentuoti. Jautemes nusipelne ir buvo labai skanu!
Lietingos dienos: 4
Sioje vietoje mums labai pasiseke. Zinoma, kad sis statistikos rodiklis butu mazas, prisidejo ir poilsio dienu planavimas, kad per lietu butume miestelyje, o ne kelyje. Taciau uzteko ir tu 4 dienu per visas 165, kad pajustume ta nemalonu jausma, kuomet vanduo kliuksi tarp kojos pirstu ir viskas, ka turi ant saves ir kuprineje, kiaurai permirksta.
Dienos brendant per sniega: 4
Sios dienos buvo vienos sunkiausiu. Ejimo greitis sumazeja, sunkumo lygis padideja, baisu nugarmeti zemyn nuo kalno slidziose atkarpose, suslampa kojos, akina sniegas, bet geroji dalis yra ta, kad kerintys snieguotu kalnu vaizdai viska atperka.
Mesku kakuciu kruvos: simtai / Meskos (pacios): 0 (!)
Mes turbut buvome vieninteliai PCT hiker’iai, kuriems (ne)pasiseke nepamatyti meskos. Uztat mateme visa galybe irodymu, kad jos yra salia musu – pedsakai ir pridarytos kruveles (kartais tikros kruvos). Arnoldas taip norejo pamatyti meska, kad karta isgirdes kitu hiker’iu pasakojimus apie netoli esancia didziule mama meska su meskiuku, isejo i miska ju ieskoti. Turbut gerai, kad ir nerado :) Si trukuma uzpilde kiti matyti gyvunai kaip: barskuole (rattlesnake), lusis (bobcat), gausybe elniu (deer, elk), kojotu, svilpiku (marmots – musu megstamiausi), triusiu, burunduku.
Tai tiek “trumpai” apie musu kelione PCT takeliais. Dziaugiames, kad turejome pakankamai drasos ji iveikti. Tikimes, kad kada nors atsiras pakankamai laiko pakartoti sia avantiura. Raginame visus siam zygiui, nes jis tikrai vienaip ar kitaip, bet tikrai tik teigiamai, pakeis jusu gyvenima. Mes visada pasiruose jus padrasinti ir jums patarti, jei panoresite susikrovus kuprine truputi pasivaikscioti (let’s walk a bit?).
Aciu visiems buvusiems kartu su mumis siame kelyje. Deka jusu turesime puikius prisiminimus apie PCT ne tik sirdyje, bet ir popieriuje.
“And into the forest I go, to lose my mind and find my soul”. Time is now!
Gabriele ir Arnoldas