Pazintis su dykuma

Dykuma… Kuomet garsiai istari si zodi, pries akis iskyla smelio platybes ir saule, kuri tvieskia be perstojo lyg butu nusprendusi visa savo karsti atiduoti tik tau. Bet cia tik vaizduotes dykuma. Eilini karta PCT mus moko, kad negalima tureti jokiu isankstiniu isivaizdavimu ir nusistatymu, nes vaizduotes kurinys gali labai smarkiai prasilenkti su realybe. Tuomet esama situacija sunku priimti kaip duotybe. Taigi, kaip nenuostabu, mes planavome savo dykuma, bet dykuma nusprende pasilinksminti su mumis.

Zinoma, mes gal ir galejome kiek primirsti fakta, kad musu dykuma driekiasi per kalnu keteras :) Sis faktas duoda uzuomina, kad ji nebus tipine dykuma lygumoje, nes ji tokia tikrai ir nera. Cia labiau tiktu pavadinimas aukstoji dykuma (the high desert), kartais siekianti 3000 metru auksti. Taigi dedant koja uz kojos jau penkta menesi ismokome nauju ir pakartojome jau seniai zinomas tiesas apie dykuma.

Pirmoji ir turbut viena svarbiausiu tiesu yra: dykumoje nera vandens. Si tiesa smarkiai kirto per pecius, nes kuprines svoris kiekvienam musu padidejo bent 3 kilogramais. Jau ir anksciau teko nestis tiek daug vandens, bet dazniausiai tai budavo vienos ar dvieju dienu “sausos” atkarpos, po kuriu vel atsirasdavo gan dazni vandens saltiniai. Cia taip nera. Vandens gali gauti kas 30 – 40 kilometru, tai yra 1 karta dienoje. Jei naudotume tik naturalius vandens saltinius, tai tarpai tarp ju turbut siektu apie 80 kilometru. Sioje vietoje i pagalba ateina kelio angelai (Trail angels - PCT hiker’iams prijauciantys ir siaip geros sirdies zmones), kurie atveza ir palieka vandens ant PCT kelio. Taciau, negali buti 100% tikras, kad atejes i tam tikra vieta vis dar rasi vandens, nes hiker’iai, kurie eina priekyje taves, galejo viska isnaudoti. Todel visuomet turime nestis siek tiek “ekstra” vandens del visa ko.

Antras dalykas apie dykuma, kuri visi zinome – karstis. Kartais atrodo, kad saules tikslas yra pakilti aukstai tau virs galvos ir pabandyti istirpdyti tavo smegenis ir nudeginti kiekviena atviros odos lopineli. Zinoma, mes saule labai dziaugiames, bet cia dykumoje pajauteme  jos tikraja galybe ir didybe. Apsidairai aplinkui ir matai, kad nera menkiausio seselio aplink tave, dangus zydras kaip niekada, saules sviesa tiesiog akina, o tolumoje matai mirganti ora. Tuo pat metu nuostabu ir baisu, kad tokiame karstyje ilgai keliauti nepavyks.

Sekanti tiesa apie dykuma – dykumoje labai salta. As nekalbu apie ta salti, kuomet papucia stipresnis vejas, kurio cia tikrai netruksta (ne veltui Mojave dykuma turi viena didziausiu vejo malunu fermu pasaulyje). As kalbu apie salti, kurio draugai yra sniegas ir ledas. Ko jau ko, bet sniego pietineje Kalifornijoje mes tikrai nesitikejome. Pagal mano plana, as turejau eiti su sortais, graziai idegti kojas ir pagaliau sunaudoti krema nuo saules. Vietoje to, mano uzpakalis atsiduria ant zemes, nes batai labai slysta, o ejimo lazdos taip pat nelabai gelbeja ant ledo. Pasirodo, sie metai pietineje Kalifornijoje yra geri, nes pagaliau atejo lietus i sia zeme (praejusiais metais nelijo), o kalnuose nuo 2 km ir auksciau lietus virsta graziomis snaigemis. Mes tikejomes, kad Sierra Nevada aukstumose atsisveikinome su sniegu, bet kaip jau eilini karta paaiskejo, zygiuojant per PCT neverta per daug galvoti ir planuoti, nes vis tiek viskas baigsis visai kitaip. Cia reikia ismokti atsisakyti sakinio: “o as galvojau”.

P.S. nei viena kita PCT sekcija mus nepasitiko taip zavingai kaip si dykuma. Pirmoji naktis joje buvo ypatinga ne tik tuo, kad dangus buvo giedras, o zvaigzdes ir menulis labai ryskus. Joje pirma karta isgirdome nuo sutemu iki ankstyvo ryto trukusius kojotu pokalbius, lojima ir stugavima. Tuo pat metu buvo baisu, bet labai norejosi prisideti prie ju. A-a-u-u-u! :D

Taigi mokomes nauju dalyku, kartojam senas tiesas ir zengiam pirmyn!

Time is now!

 

 

 

Arnoldas PaplauskasComment