Žieminiai hiker'iai
Sugrįžtame į kalnus. Jausmas nuostabus! Per kelias dienas, kurias papildomai praleidome Mammoth Lakes, sniegas aptirpo, jo truputį mažiau. Grįžimui į PCT pasirenkame kitą kelią, kur reikia įveikti Duck pass. Saulė šviečia, vaizdai neapsakomo grožio, praeinam gal 5 ežerus. Vienas jų - Duck lake - įspūdingas. Gili mėlyna spalva primena Crater lake matytą Oregone. Tik saulei pasislėpus už kalnų pradeda šalti, temperatūra iš karto krenta žemiau nulio. Šį kartą pavyksta pasistatyti palapinę ne ant sniego. Naktis vėsi, palapinė pasidengė lengvu ledu. Žiauriai šalta išlysti iš miegmaišių. Arnas šį rytą muzikalus, tad dar palapinėje pradeda dainuoti. Aš išlindus į lauką bandau pakuoti daiktus, pirštai sustingę nuo šalčio. Paleidžiu per telefoną Šeškių "Gyvenu", pradedam šokti ir garsiai dainuoti. Iš karto šilčiau pasidaro :D Aplanko pasitenkinimo jausmas, nes tikrai gyvenam. Kitaip nei esame pratę. Kitaip nei buvom pratę eidami PCT. Sniegas ir šaltis apsunkina ėjimą, bet tuo pačiu tai kažkas naujo ir kitokio.
Dėl ilgesnio pabuvimo mieste, truputį keičiasi ėjimo planas, tad kiekvieną dieną turime nueiti bent po 32 km su vienos dienos 35 km išimtimi. Iki sekančio sustojimo mieste 6,5 dienos. Pasiplanavom taip, jog pirmos dienos dalyje turime pereiti pass'ą, kad vakare pavyktų miegoti kaip įmanoma žemiau.
Mūsų nuostabai, kai kur visai nelikę sniego. Tik atsidūrus ant pietinės kalnų pusės, sniego lyg nebūtų buvę. Jau truputį pradedu gailėtis, kad tiek pinigų išleidom kojinėms ir katėms. Bet tik atsidūrus šiaurinėje ar vakarinėje kalnų pusėje vėl atsiranda sniegas. O kylant vis aukščiau jo daugėja. Prieš mus praėjo keli žmonės, tad kur giliau, dedame kojas į jau paliktus pėdsakus. Panašu, kad ėjo žemaūgiai, nes labai jau trumpas žingsnis :D. Vietomis sniegas purus, kai kur jau sušalęs į ledą, tad slidu. Prieš akis laukia šeši pass'ai, vienas už kitą aukštesni (nuo 3500 m iki 3700 m virš jūros lygio).
Pirmuosius du įveikiam gan lengvai, nors dėl sniego ėjimo greitis viršūnėse sulėtėja iki 3km/val. Vaizdai tokie įspūdingi, kad vis turiu sustoti jais pasigrožėti. Žinoma, stoju ir dėl to, kad vos pasivelku į tas stačias viršūnes. Arnas pagavęs azartą galėtų ir užbėgti į jas, bet vis palaukia manęs. Trečią dieną laukia Muir pass'as. Diena niaukstosi, pagal matytas oro prognozes galim sulaukti kritulių. Perėja iš pažiūros nėra sunki, grade'as gan geras, bet čia daug daugiau sniego. Vietomis net iki kelių. Jau ir taip minusinė temperatūra, vėjas dar labiau šaldo mus, o Arnas vis dar eina su šortais. Vietomis pametam pėdsakus, esam pervargę, bet turim užlipti į viršų, ten stovi akmeninis namukas - užuovėja. Kojos šlapios, neužsidėjom iš anksto neperšlampamų kojinių. Pradedam nukirtinėti kampus ir tiesiog brendam per pusnis. Mane jau siutas ima, kad čia taip ilgai einam, tad pasakau, nu dabar tai jau pavarysiu, matau akmeninę trobelę, iki kurios geras kilometras liko. Bet po kokių 20 žingsnių turiu stoti, nes kvapo ir jėgų pritrūksta. Ir pagaliau mes viršuje. Trobelė vėsi, bet bent jau apsaugo nuo vėjo. Apsirengiam visus turimus rūbus, keičiam kojines ir gaminamės pietus. Užmetu akį į termometrą - viduje +2 laipsniai šilumos. Ne kažką, bet bent jau ne minusas kaip lauke. Valgau bulvių košę ir galvoju: "ką aš čia veikiu?". Visa sušalus, pavargus, malonumo eiti beveik nelikę, nors taip norėjau grįžti į Sierra kalnus. Bet veju neigiamas mintis šalin, strakalioju, kad kojų pirštai nors kiek atitirptų ir laikas lysti iš trobelės į vėją, šaltį, kilometrus ir grožį.
Tik išėjus pasitinka pirmas kritimas ant sniego. Nebaisus toks, labiau juokingas, bet svarbiausia nuotaika sugrįžta. Dabar jau leidžiamės žemyn, tad eiti kiek lengviau, sniego vis mažėja, džiaugsmas būti kalnuose auga kaip ant mielių.
Ketvirtoji diena, tokia pati - einame be sniego, kol pakylame į 2800 m aukštį, likusieji 900 vertikalių metrų iki pass'o jau sniege, bet šis Mather pass tikriausiai pats įspūdingiausias. Pridarom begalę nuotraukų, aš kiek parėkauju, juk mes čia vienui vieni! Šiąnakt miegosime 3200 metrų aukštyje, tad iš karto nusiteikiam, kad bus šalta. Beje, visas dienas užbaigiame ėjimu tamsoje, nes nebepakanka dienos šviesos įveikti 32 km. Nesu gerbėja eiti tamsoje, bet neturim kito pasirinkimo, jei norime laiku pasiekti miestelį.
Jau liko tik 2 dienos iki miestuko. Žygiuojam per dar vieną pass'ą, leidžiamės žemyn, ir pradedam kilti į paskutinįjį. Likus 10 km iki numatytos miegojimo vietos pradeda snigti. Nelabai laukėm naujo sniego, bet jis neatrodo labai gąsdinantis, net neišsilaiko ant žemės. Mums kylant aukštyn, snygis vis stiprėja, matosi, kad jau ant buvusio sniego išsilaiko ir dabartinis krentantis iš dangaus. Naujasis sniegas gražiai traška po kojomis, viskas aplink baltėja, prieš mus ėjusių žmonių pėdos pasislepia po naujo sniego sluoksniu. Sutemo taip, kad turime trauktis ciklopus, sniegą tiesiog jau drebia į akis, sunku įžiūrėti kur eiti. Mūsų numatyta miegojomo vieta yra ranger'io trobelė. Ji jau bus uždaryta, bet labai tikimės, kad turės mini verandą su stogu, tad galėsime statytis palapinę ne ant sniego. Žinoma, taip daryti negalima, bet mes čia vieni, jau sušlapę nuo sniego, tad leidžiam sau sulaužyti kelias taisykles.
Ryte nubudus pasitinka nemaloni staigmena - vis dar sninga. Net mūsų pačių pėdos pasislepė po sniegu. Ir dar vandens filtras užšalo. Tikimės, kad nuo nefiltruotų ežerų ir upelių vandens pilvų nesusuks. Bet šiandien paskutinė diena, jau vakare turėtume būti miestelyje, liko eiti tik 20 km ir du pass'ai. Vienas ant PCT kelio - Glen perėjimas. Juo pakylame ir leidžiamės žemyn, viso 8 km ėjimo. Ir kitas Kearsarge pass'as - kaip pabėgimas iš Sierra kalnų - papildomi 12 km. Gal neminėjau, bet šioje atkarpoje visai nėra jokių kelių, kurie kerta Sierra kalnus, tad norint iš jų išeiti, reikia eiti į rytus ir kirsti kalnų grandinę. Kirtus kalnų grandinę, leidiesi žemyn iki artimiausios stovėjimo aikštelės, kur geriausiu atveju bus žmonių norinčių mus pavežti iki miesto, kuris jau yra slėnyje.
Bet grįžkime į dienos pradžią. Sniego daug, vis dar sninga, ore tvyro rūkas, prieš save matai kelis šimtus metrų. Užsidedam kates, apsirengiam visus turimus neperšlampamus drabužius ir pasileidžiam į nuotykį. Iš pradžių sniegas siekia 15 cm, ėjimo tempas lėtesnis nei įprastai, bet stumiamės į priekį. Už kilometro sniego jau iki pusės blauzdų, o vėliau jau iki kelių. Trail'ą pametam bent kelis kartus, tad vis žiūrim į programėlę, kur čia nuklydom. Kartais grįžtam atgal, kartais kertam kampus, kad nereiktų kulniuoti atgal per sniegus. Kadangi sunku suprasti, kur yra kelias, nes orientuojamės tik pagal pusnis, atsiduriam ant kalno, kuris visai mums nepakeliui. Priimam sprendimą negrįžti jau praeitu keliu ir leistis kalnu žemyn, nes tolumoje lyg ir vėl matome PCT kelią. Kalno šlaitas status, pilnas didžiulių riedulių, bet kažkokiu būdu pasileidžiam žemyn. Pusnys vis gilėja, aš bijau nusisukti sprandą, Arnas primena eiti labai atsargiai, kad koja neužstrigtų tarp akmenų. Jau esam nusibaigę, nors pajudėjom tik 2,5 km. Atėjo laikas kilti į stačiausią kalną. Dar iš ano karto prisimenu, kad Glen perėja buvo viena sunkiausių dėl savo statumo. O čia dar ir su sniegu reikia kovoti. Rašau kovoti visai neperdėdama, nes pusnys jau siekia liemenį. Liemenį! Kojų iškelti virš sniego neįmanoma, tad belieka stumtis per sniegą kaip buldozeriams. Būtų juokinga, jei nebūtų graudu. Telefonai nuo šalčio žiauriai greitai išsikrovė, aš savąjį jau išjungiau, Arno dar turi 50%, powerbankai jau mirę. O vis dar sninga. Arnas piktinasi, kad iš hiker'ių patapom alpinistais. Aš kažkada svaigau, kad norėčiau į Everestą kopti, tai palaidojau šitą mintį dabartiniame sniege. Judam į priekį vėžlio greičiu, esam išalkę, nusibaigę, o viršūnė atrodo dar taip toli. O kiek kartų kritom į tas pusnis. Nusibalnojom kojas į akmenis, kurie slepiasi po sniegu. Atsistoti darosi vis sunkiau, trūksta jėgų.
Kažkokiu stebuklingu būdu pasiekiam viršūnę, debesys prasisklaido, pasirodo saulė. Vaizdai neapsakomo grožio, bet negalim ilgam sustoti, reikia leistis žemyn. Turėjau mažą viltį, kad kitoje kalno pusėje bus mažiau sniego, bet deja. Kur eiti vėl neaišku, tad leidžiamės stačiu šlaitu kaip papuola. Ir vėl pradeda snigti! Aš jau nukritus n-ąjį kartą, leidžiu sau milisekundei pagalvoti, kad pavargau ir akyse pasirodo ašaros. Arnas atsisuka į mane ir sako: "ne dabar, dar truputį palauk, dar turime pasileisti žemiau, gal ten bus mažiau sniego, dar ne dabar". Tad nusišluostau, tas dvi ašaras ir kerėblinu iš paskos toliau. Taip daugiau ir neverkiau dėl šitos nelemtos dienos.
Pagaliau sustojam mini pertraukėlei. Praėjo 6 valandos, o mes nuėjom 5 km. Jėgų nulis, bet valgyti nelabai norisi ir nelabai turim ką. Nes mūsų dar ir dujos pasibaigė, tad liko tik užkandžiai. Suvokiam, kad šiandien pasiekti miestą nėra šansų. Aš pradedu gailėti suplėšytų kelnių, Arnas juokiasi iš manęs, kad mano rūpesčių prioritetai labai keisti. Jam neramu kaip mes iš vis išeisim iš kalnų, kai jo telefonas numirs. Net pradeda svarstyti, kad jei ką turim SOS mygtuko variantą, bet aš sau neleidžiu apie tokį scenarijų net galvoti. Stojam ir judam toliau. Per visą dieną sugebėjom nueiti 9,5 km. Va čia tai pasiekimas.
Palapinei statytis tiesiog susirandam lygią pusnį, išsivalom kojomis sniegą, lauke jau -4 laipsniai, dangus giedrijasi, tad naktis bus tikrai šalta. Nesu tikra, ar nors kiek miegojom naktį. Gal labiau laukėm ryto, kad galėtume pradėti eiti, nes einant bent jau ne taip šalta. Ir čia dar vienas iššūkis. Neperšlampamos kojinės sušlapo ir sušalo. Bet jas dar kažkaip pavyko užsidėti. O va batai pavirto į ledines klumpes. Neįmanoma kojų įkišti. Jie tokio kietumo, kad kaip savigynos ginklą gali naudoti. Užtrukom 20 minučių, kol šiaip ne taip sugrūdom kojas į juos. Pusryčiams suvartojom gal tik po kokius 300 kalorijų ir pakilome į žygį per sniegus. Šiandien visiškai giedra, tad gan šilta. Eiti vėl be galo sunku, Arnas daro sustojimus kas 100 žingsnių, o aš net tiek nesugebu nueti be sustojimo. Galva svaigsta, matyt nuo energijos trūkumo ir nuovargio. Bet judam kiek greičiau nei vakar, sniego tik iki kelių. Ir šiaip ne taip pasiekiam Kearsarge pass'ą. Žiūriu į tolį ir negaliu patikėti. Kitoje kalno pusėje matau slėnį, už jo kitus kalnus ir ten nė kruopelytės sniego. Tiesiog vasara. Tada atsisuku į kitą pusę, iš kurios atėjom. Ten nuostabiai graži žiema ir pusnynai. Kažkoks kosmosas. Pasileidžiam kalnu žemyn, sniego vis mažėja, oras karštėja, aš gal net į ežeriuką įšokčiau atsigaivinti. Bet ežeriukas užšalęs :D
Dar 6 km ir pasieksime stovėjimo aikštelę. Šiandien pirmadienis, tad šansų, kad aištelėje bus mašinų labai mažai. Jei nieko nebus tada nusileidus nuo kalno dar laukia 20 km ėjimo keliu pėsčiomis. Ir nepatikėsit, apačioje matom vieną automobilį. Jame nieko nėra, bet gal žmonės išėjo tik į trumpą pasivaikščiojimą ir greitai sugrįš. Mes kaip tie grifai sėdim aikštelėje ir nenuleidžiam akių nuo automobilio. Ir po 30 minučių pasirodo žmonės. Ir jie mielai mus paveža iki miesto. Ačiū visatai, kad viskas taip gerai susidėliojo.
Miestukas čia labai mažytis, tad tik pasiimam savo siuntą ir stojam ant kelio tranzavimui į didesnį. Kitame mieste užsisakom viešbutį, nusiaubiam McDonald's ir lieka priimti svarbų sprendimą - ką darom toliau. Mes įveikėm jau 12 pagrindinių PCT Sierra pass'ų. Liko tik dar vienas, kuris yra pats aukščiausias - net 4009 metrų aukščio Forester pass. Jei žemesnioje perėjoje sniego buvo iki juosmens, tai ten tikriausiai sniego bus iki pažastų. Kur yra mūsų ribos? Ar bus saugu? Ar norim tęsti ėjimą per sniegą? Protas sako, kad jau gana, bet širdis nepasiduoda. Juolab, kai saulėta, gražu, o paskutiniai kilometrai einant į miesto pusę turėjo vis mažiau ir mažiau sniego. Tad vis viliojo mus grįžti ten pat, kur pabaigėm. Tačiau leidom sau pabūti protingesniais ir nebesivelti į pusnynų avantiūrą. Todėl skaudančia širdim nusprendėm praleisti likusią aukštųjų Sierrų dalį ir kelionę tęsti 139 kilometrais nutolusią į pietus. Čia kalnai bus tik virš 2 km aukščio, tad pagal idėją neturėtų būti sniego.
Važiuojant autobusu vis žiūrėjau į Sierra kalnus, lyg bandyčiau sugerti visą jos grožį į save ir taip su ja atsisveikinti. Arnas dar ir po kelių dienų vis svarstė, kad galėtume sugrįžti ir padaryti paskutinį pass'ą. Raminam save mintimi, kad didžiąją dalį Sierrų įveikėm, patyrėme, tai ko nesitikėjome, o kelionė dar nesibaigė. Liko 220 kilometrų, kurie oficialiai dar vadinasi Sierra Nevada, bet realybėje tai yra aukštoji dykuma. Pasimėgausime ėjimu šilumoje, pabandysime nesinervinti dėl dulkių ir vandens trūkumo ir su keista nostalgija užbaigsime PCT per vieną savaitę. Ir liūdna, ir džiugu, kad ši kelionė eina į pabaigą.
Time is now!