Ir pabaigai

Paskutiniam PCT etapui atvykstame į Kennedy Meadows. Čia yra maža parduotuvė, kuri turi mūsų paskutinę maisto siuntą. Mums labai pasiseka, kad ji atidaryta, nes parduotuvė nuo lapkričio dirba tik savaitgaliais, o mes atvykome ketvirtadienį. Netoliese yra skirta vieta hiker'ių palapinėms, tad liksim čia nakčiai, dar spėsim pasinaudoti wi-fi ir tikru tualetu. Vakaras atrodo kiek vėsus, bet esam tik 1800 m aukštyje, tad tikimės šiltos nakties. Sniego čia irgi nėra nė trupučio. Vėl prieš užmiegant galėsiu paspoksoti į žvaigždes. Saldžių sapnų palinki ir kojotai, ryt prasidės pabaigos pradžia.

Abu belekaip prastai miegam. Sugebam pramiegoti žadintuvą 1.5 val. Žiauriai šalta. Pramerkiu akis, lauke jau šviesu ir viskas pasidengę šerkšnu - miegmaišiai, palapinė, batai, kuprinės. Lauke -6 laipsniai. O planavau, kad čia šilta bus. Kažkokia nesąmonė. Susipakuojam, pavalgom ir išžygiuojam. Vaizdai tokie šiaip sau, vis atsisukam atgal pasižiūrėti į už nugarų tolstančius didžiuosius Sierra Nevada kalnus. Arnas dar bando čia mane visaip suvilioti apsisukti ir eiti į priešingą pusę, pabaigti atkarpą, kurią praleidom. Techniškai tą padaryti galima, bet aš jau nebenoriu kapoti per sniegą, kurio nors dar ir nesimato, bet žinau, kad tikrai bus paėjus kiek ilgiau į šiaurę. Tad judam toliau į pietus ir labai tikiuosi, kad bent dienos bus šiltos. Ir jos tikrai sušilo net iki +20. Bet tik saulei pasislėpus už kalnų, ar pakilus vėjui vėl šalta darosi. Tai tokia tikra lietuviška vasara. Kaip ir šilta, bet ir plaukai šiaušiasi ant rankų.

Pirmas dienas dar randam tekančių vandens šaltinių. Tačiau atkarpos tarp jų vis ilgėja. Kartais vandens jau reikia neštis 20-30 km į priekį. Bet ir jie greitai pasibaigia. Paskutines keturias dienas mus gelbėja tik trail angels paliktas vanduo ant kelio. Tad apie prausimąsi net nėra kalbos, į trasą grįžo senos geros šlapios servetėlės.

Vis laukiam tos tikros ir jau primirštos dykumos su kaktusais, bet labai daug einam per krūmynus, kartais per mišką, bet vis stengiuosi pamatyti ir čia grožį, nes kažkaip nesinori paskutinius kilometrus eiti tik dėl kilometrų. Beveik kiekvieną dieną matom, kad ir meškos nesibodi pasinaudoti trail'u (matosi jų pėdos smėlyje), tik pačių meškų nematyti. Bent jau stirnų banda mus dar kartą nudžiugina. Vis einam iki sutemų po 35 km, nes paskutinei dienai norime pasilikti tik kokius 18 km.

Šioje atkarpoje yra net kelios dėžės su žurnalais, į kuriuos pasirašo hiker'iai. Tai daryti nėra privaloma, bet visai smagu palikti žinutę, kad ir tu čia buvai. Mes atsakingai kiekviename jų paliekame savo įrašą ir vis ieškome mums žinomų trail vardų. Čia toks kaip ir žaidimas vis žiūrėti ar žmonės, kuriuos sutikai vis dar eina ir kaip toli jie yra nuo tavęs. Ir kokia staigmena, kai vienoje iš tų dėžių randame jau prieš beveik dešimtmetį pradėtus žurnalus ir viename jų savo įrašą iš 2018 metų. Tuomet taip ir neprilipo mums trail vardai, tad pasirašėme savo tikraisiais vardais. Kaip ir tą kartą vėl esame vieni paskutinių hiker'ių kelyje. Kuo ir džiaugiamės, kad PCT tik mums, ir nereikia su niekuo juo dalintis.

Paskutinę naktį miegame netoli autostrados, dykumoje matosi miestų šviesos, begalės vėjo malūnų ir saulės elektrinių. Arnas visai negali miegoti, tad mane jau pradeda žadinti 3 val. nakties, kad jau gal keliamės ir einam. Aš dar grįžtu į sapnus valandai ir 5 val. ryte pradedam savo paskutinę dieną PCT. Vis dar tamsu, tad einam lėtai, bet vis tiek sugebu nudribti. Batai jau visai pavargę, tad labai lengvai paslystu ant akmenukų, o kairė koja kaip koks spagetis išsirango taip, kad net jei norėčiau negalėčiau to pakartoti. To man tik trūko - išsisukti koją paskutinę dieną. Bet čiurną paskauda tik kelias valandas, tad gyvensiu. Stojam pietų pertraukai, tai ir čia staigmena. Dujos pasibaigia vandeniui nespėjus užvirti. Ok, pietų nebus - toliau keliausim tuščiais skrandžiais.

Ir viskas. Atėjom. Pabaigiam savo kelionę tiesiog ant kelio, kuriame tranzuosime į miestą. Kiekvienas paliekam savo neštus atributus - Arnas kankorėžį, aš plunksnas. PCT kelionė baigėsi. Be kažkokio monumento, be nuotraukų su šampanu. Tik su keistu jausmu viduje, lyg tai būtų netikra. Džiugesys ir liūdesys persimainęs tiek, kad kaip iš tikrųjų jautiesi neįmanoma suprasti. Labai aiškus tik alkio jausmas. Keista buvo sustoti ir vis dar keista apie tai rašyti.

IR PABAIGAI

Arnas, mėgstantis skaičius ir faktus, atnaujino informaciją mūsų pagrindiniame puslapyje. Aš tuo tarpu čia tokią savo mini statistiką užvedžiau.

Suskaičiavau, kad:

- plaukiau 28 ežeruose;

- sunešiojom po 5 batų poras (čia skaičiuojant ir tuos pirmuosius, su kuriais nuėjome tik 150 km);

- kaip jau žinia matėm tik vieną mešką;

- tris kartus džiovinomės visus savo daiktus;

- 6 kartus verkiau (kai reikėjo autis batus, o kojos į juos netilpo dėl puslių ir tinimo; kai hipotetiškai mane galėjo kas nors pavežti iki vandens šaltinio, bet reikėjo eiti papildomą kilometrą į šoną; kai mintyse nužudžiau pumą; kai diedas nesustojo man tranzuojant; kai reikėjo apsisukti ir kelioms dienoms palikti Sierra dėl sniego; kai trumpam sau leidau pagalvoti, kad pavargau bristi per sniegą);

- per daug dienų, kai leidome sau patingėti ir pasilikti mieste ilgiau;

- 3 kartus panaudojome hamaką, kurį praktiškai nešėmės be reikalo;

- 7 pasimetę helio balionai surinkti iš kalnų;

- keliems metams į priekį sukaupto vitamino D;

- 0 minčių, kad gal nebenorim eiti;

- tūkstančiai gerų prisiminimų, džiaugsmo ir grožėjimosi, koks PCT yra nuostabus.

Vis gaudavome klausimų kodėl ėjom PCT. Neturėjom kažkokio gilaus atsakymo pradžioje, neturim jo ir dabar. Gal tiesiog mums to reikėjo. Kiti klausė, kodėl kartojam tą patį kelią, juk yra daug kitų. Šis kelias nors ir tas pats, bet jis mums buvo labai kitoks nei pirmą kartą. Keturias atkarpas iš penkių ėjome į kitą pusę nei pirmą kartą. Tai čia jau negali pasakyti, kad eini tuo pačiu keliu, nes matai visai kitus vaizdus, visos nuokalnės pavirto įkalnėmis ir atvirkščiai. Sugebėjom vasaros metu eiti per aukštąją dykumą prie +35 karščio kiekvieną dieną, o Sierra Nevada kalnuose bristi per pusnis iki liemens. Net nežinau kuris kraštutinumas buvo piktesnis. Bet džiaugiuosi, kad abu juos ne tik patyrėme, bet ir išgyvenome. Ir taip, nenuėjome 100% viso kelio. Jei jau taip tiksliai tai įveikėme 3930 iš 4267 km (92%), praleisdami kelias mažas atkarpas skirtinguose etapuose. Kiek gaila, kad neįveikėm viso kelio. Vis pagalvojam, ką reikėjo daryti kitaip, bet tikriausiai viena pagrindinių pamokų išmoktų čia - nesukti galvos, jei kažkas einasi ne pagal planą; visada galima surasti kitą išeitį. Ir šiaip daug ką galime padaryti rytojaus problema ir mėgautis akimirka dabar.

Ir jei kada nors TU, kuris skaitai, turėsi minčių panašiai kelionei, būtinai parašyk mums - padėsime susikrauti kuprinę ir būsime tavo palaikymo komandoje, kad tai nėra beprotiška mintis :D

Time is now!

Arnoldas PaplauskasComment