TAS Kelias...

Labas dar karta! Vel gavau proga prisesti prie kompiuterio ir panasu, kad atejo laikas pakalbeti apie kelia. Jau nuejome 600 km, tai siokia tokia nuomone jau susidare, koks gi tas kelias yra ☺ O vaikyti… Pirmiausia reiketu pamineti, kad savo kelia pradejome Vasingtono valstijoje, kuri yra kaip reikiant kalnuota :D Zinoma zmonems, kurie yra zygiu kalnuose megejai, sie dvieju ir daugiau kilometru aukscio kalnai atrodytu vieni juokai, bet tik ne man… As zinojau, kad kelias bus kalnuose, bet tikrai rimtai neapsvarsciau to, kad per tuos kalnus teks eiti aukstyn ir zemyn ir vel tik aukstyn, aukstyn! Trumpai tariant, tas aukstyn – zemyn reiskia, kad per vienos dienos atkarpa (apie 30 km) i virsu reikia pakilti 1.5 km ir tiek pat nusileisti. Jokio ejimo lyguma! Ir pedos nera labai tuo patenkintos. Ir as nesu labai tuo patenkinta ☺ Sioje vietoje supratau, kodel visi kiti hiker’iai fiziskai ruosesi siai kelionei, o as tuo tarpu, kaip siaurine meskute kaupiau atsargas savyje :D As tikrai nejuokauju ir neperdedu, bet sitie kalnai issparde man uzpakali! Tam, kad eitum zemyn, turi pakilti, jei leidiesi zemyn – vadinasi tuoj kilsi i virsu. Uzburtas ratas… Ir nera, kur trauktis. Toks keistas jausmas apima – stovi kalno apacioje ir zinai, kad nuo sio tasko 7 sekantys kilometrai, bus tik i virsu, per kuriuos pakilsi 700 metru. Jei darytume prielaida, kad vienas zingsnis yra 50 cm, tai reiskia, kad su kiekvienu zingsniu esi 5 centrimetrais auksciau nei buvai. Ir as taip pavargstu… Kartais atrodo, kad vos judu. Ir kaip sakiau – nera kur trauktis. Gali sustoti ir daryti pertrauka, bet vis tiek turi atsidurti virsuje. O virsuje supranti, kad buvo verta ☺ Praktiskai tik vieninteles akys nori buti kalno virsuje, nes vaizdai atperka visus prakaito laselius ir tuos sunkius zingsnius. Nors paziurejus i Arna, visai nepanasu, kad jam sunku. Skuodzia jis i virsu, kaip raketa, o as is paskos kulniuoju. jis vis uzsibrezia sau mazus tikslus, kaip pavyzdziui nesustoti tol, kol neuzlips iki pasirinktos vietos. Tai jis ir kapoja i ta kalna. ☺ Viena karta jau taip pavargau, kad jam ir sakau: “Man reikia sustoti! Tu visai pamirsai, kad as esu fiziskai neaktyvi, antsvorio turinti moteris, as negaliu taip lekti i kalna.” Buvo juokinga, bet gavau, ko norejau – sustojom prie mazo upelio 5 minuciu poilsiui ☺

Tais retais atvejais, kai kelias tikrai yra lygus bent 50 metru, kojos nesupranta kas vyksta ir is tos laimes kreivai deliojasi :D Pedos pasidare tikros ekspertes ir jaucia net menkaiusia kilima ar leidimasi. Viskas butu paprasciau, jei tas keliukas, kuris kyla aukstyn butu platus ir tolygus, bet tai pasitaiko labai retai. Dazniausiai einame siauru keliuku, kurio plotis apie 30 – 40 cm ir kad butu smagiau jis buna kalno papedeje, kuri yra tokia stati, kad paziurejus zemyn, galva susisuka ir kunas susvyruoja. Tada sustoji, susikaupi ir toliau zygiuoji. Labiausiai baisu eiti kalno papede, kuomet kelio danga yra smulkus akmenys arba zvyras, nes ant ju labai lengva paslysti ir dar pats kelias buna pasvires zemyn. Tai tada kaip kalnu ozka kreivai pedas delioji, kad neatsidurtum apacioje… Dar zinoma yra paparciai. Paparciai yra blogis. Paparciai lygu smeletai, pakrypusiai, daznai nutrupejusiai kelio dangai. Paparciai lygu keliui, kurio nesimato ir kaip taisykle akmenims, uz kuriu daznai uzkliuvi. Dar paparciai lygu subraizytoms kojoms, nes aukstaugiu paparciu geriausi draugai – spygliuoti avieciu krumai. Bet nera to, kas neiseitu i gera – avieciu krumai turi skanias uogas, kuriu mes nepraleidziame. Uztenka jau apie tuos paparcius. Mes einame viena graziausia ir sunkiausia atkarpa visame PCT – tai Vasingtonas. Jame dar busime apie 10 dienu. Jei iveiksime Vasingtona, tai galime iveikti ir likusi kelia ☺ Oregono lygumas isgliaudysime kaip riesutus, o pries Kalifornijos didinguosius Sierra Nevada kalnus jau busime masinos ☺

Laikas kopti i dar viena kalna! Time is now!