Pirmieji zingsniai

Pradedu pirmaji irasa musu blog’e ☺ Nusprendem rasyti lietuviu kalba, nes taip kiek lengiau viska aprasyti – zodynas turtingesnis :D Pirmaja keliones irasa darysiu as – Gabriele ☺ Laikas kiek spaudzia mus, nes tuoj uzsidarys biblioteka, kurioje dabar sedime, tai nepykit uz minciu suolius.

Taigi jau nuzingsniavome 350 km, is kuriu 50 km reiketu atimti, nes jie buvo padaryti tam, kad nukeliautume i kelio pradzia - JAV-Kanados siena, tai lieka tik 300 km… Taip, tik 300 km, nes dar laukia apie 3900 km. Kai rasau siuos skaicius, tai juokas ir siaubas apima mane vienu metu – i kokia velniava mes cia isiveleme :D Ir sioje velniavoje mes dar tik 15 dienu. Tiek dienu miegame palapineje ir sakyciau visai neblogai joje miegasi. Gal ji kiek ir ankstoka, bet po visos dienos ejimo, miegui puikiai tinka. Zinoma, kai girdi, kad aplink vaiksto stirnos, nors vaizduote is karto sukuria, kiek gresmingesnius gyvunus, tada pasidaro kiek nejauku, kad tave saugo tik medziagos sluoksnis nuo isorinio pasaulio. Kalbant daugiau apie gyvunus, tai gresmingiausias, kuri sutikome buvo barskuole, kurios tikrai nesitikejome pamatyti Vasingtono valstijoje - juk cia kalnuose pilna sniego liepos menesi! Visi kiti gyvuneliai labiau panasus i burundukus ir preriju sunis, o juodoji meska mane aplanke dar tik sapne ☺ Nors buvo cia tokia viena istorija su ’’piktu’’ zverimi… Pirmaja diena apsistojome stovyklavieteje kalnuose, bet tokioje labiau atviresneje vietoje. Arno ausys vis dar uzgultos nuo skrydzio lektuvu, tai jis nieko negirdi, o as kazkur tolumoje girdziu toki keista ubavima, ar riaumojima. Tai darosi kiek nejauku, bet viska nurasau baimei miegoti gamtoje. Atsikeliam ryte, pusryciaujam ir as vel girdziu ta zveri. Raginu Arna, kad kuo greiciau susipakuotume daiktus ir keliautume is tos stovyklos. Musu kelias nuo uoleto kalno pereina i miska ir tada vel pasigirsta tas keistas garsas - 100%, kad meska riaumoja. Kuo toliau einam, tuo garsas stipreja, baimes lygis ir sirdies daznis taip pat dideja. Pasidaro dar baisiau, pradedam dauzyti lazdomis ir Arnas sako man: “dainuok”, nes skaiteme, kad meskas reikia garsiai informuoti apie savo buvima ir tada gal jos pabegs. Taigi bandau sugalvoti nors viena daina, o galva visai tuscia. Pirmoji daina sovusi i galva – ZAS “Ner bobu neverk”, zodziu labai skurdus mano repertuaras :D Bet griztant prie gyvuno – niekur jis nesitraukia ir mums priejus arciau pamatome, kad tai tiesiog paukstis, kuris mano akiai panasiausias i tetervina. O tiek baimes buvo…

Gaila, bet mano laikas prie kompiuterio jau baigiasi, tai kitam kartui palieku istorijas apie tai, kaip skauda pedas, apie laiko nebuvima ilgam poilsiui, maudymosi ypatumus, siauria kelia, nuo kurio baisu nusiversti, nors jau karta nusiritau per purvus ir teskiausi i zeme ir apie be proto erzinancius uodus ir muses, ir galbut jau busime ka nors atrade naujo savyje ☺

Iki kito karto mielieji! Time is now!

Arnoldas Paplauskas