Pedos pedutes
Daznai girdejau si klausima: tai kaip tavo pedos? Daznas mano atsakymas: viskas joms gerai, keista, bet batai visai netrina, zodziu, viskas gerai. Tai va, prisisnekejau kaip reikiant… Bet pradzioje tikrai taip ir buvo ☺ Mano isivaizdavimu, batai turejo man nutrinti kojas per pirmus 100 km, bet nieko. Atrodo, kad kojos turejo labai pavargti per pirmus kilometrus, nes jos nepratusios prie tokio kruvio, bet taip pat nieko. Visi nuopelnai atiteko pasirinkitiems zygio batams. Kuomet pradejome eiti daugiau nei 30 km per diena, situacija kiek pasikeite – dienos pabaigoje pedos tiesiog degte dege is skausmo. Bet tai budavo gan trumpas, labai nemalonus jausmas. Atrode, kad vienu metu tavo pedas degina ant lauzo ir plesia jas pusiau. Musu laimei, tai truko apie keleta dienu ir pedos priprato prie ilgesnes distancijos ir didesnio kruvio. Tai taip, be dideliu vargu su pedomis, nuzygiavome apie 850 km. Su tokiu dideliu uzsidegimu zingsniavome pirmyn, kad Arno batu padukai visai sudilo ☺ Pasitaikius pirmai progai, nuvykome i parduotuve ir nusipirkome naujus padukus, kurie zadejo patoguma, mazesni stresa pedoms. Va cia ir prasidejo visas negerumas. Mama man dar sake, kad pasilikciau senuosius padukus, jei naujieji netiktu, bet kur as klausysiu… Nusprendziau patausoti pecius ir nesitempti papildomo svorio, tad senieji padukai atsirado siuksliu dezeje. Sio veiksmo gailejausi jau tos pacios dienos vakare. Zodziu, kairiame bate atsirado maziau vietos, todel ant kulno is karto atsirado 2 nuospaudos. Kad nebutu per lengva, batuose pasirode gamyklinis brokas: pirstu apsauga, kuri padaryta is plastmases, prarado savo forma ir susibangavo, ko pasekoje bato viduje issoko gumbai, kurie pradejo remtis i pirstus. Tai privede prie dar 2 nuospaudu ant pirstu. Taip per viena diena ant kaires pedos turejau 4 nuospaudas. Guodziau save, kad tai nieko naujo, nuospaudos atsiranda ir dingsta, reikia tik truputi pakenteti. Kol kentejau si diskomforta 4 dienas, net nepastebejau, kaip pradejau netaisyklingai deti koja. Vietoj veiksmo kulnas – pirstai, koja dejau pilnu padu. Visas sis netaisyklingas ejimas privede prie skausmo pacioje pedoje ir kulksnyje. Tada nuospaudos pasidare tikrai mazas ir nerimtas reikalas. Ejimas ryte dar nebuvo labai blogas, bet dienos pabaigoje vos judedavau. Visa peda istino, kulksnies kauliuko net su ziburiu negalejai rasti. Turejau peda pumpudrule. Neisivaizduoju kokiu budu, bet su tokia peda viena diena sugebejau nueti net 45 km. Kaip ir norisi didziuotis savimi sioje vietoje, bet prisiminus, kad paskutinius 5 km nelabai kelio maciau per asaras, savimeile kiek sumazeja… Sekanciu dienu kilometrai vis mazejo, kol pradejome trukti maisto. Taigi per mano pumpudrule peda, neplanuotai nutranzavome 150 km i miesta, kuriame 5 dienas daveme poilsio mano pedoms. Po man taikyto vaistu, tepalu ir lovos rezimo, pumpudrule peda sumazejo, nusipirkome naujus batus ir vel lekiam i kelia! Tikimes, kad pedos daugiau nekres tokiu pokstu 🙂
Kelios ismoktos pamokos:
Visada klausyk mamos patarimu.
Nesakyk “op”, kol nenuejai 4000 km 😉
Back on track!